|
|
|
Gyvenimas svetimuose drabužiuose
Ar pamenate, kaip žingsniuodami gatve ar važiuodami automobiliu pagalvojote: „Ką apie mane pamanys kiti?“ Kaip žaisdami „Tiesą-drąsą“ pamelavote atsakymą į draugo klausimą? Nors sąmoningai to nesuvokėte, tačiau gėdydamiesi savęs, tikrosios tiesos įlindote į svetimus drabužius ir pasakojote apie labai panašų, tačiau ne savo gyvenimą. Naujausios klasės BMW, trijų aukštų namas su baseinu, teniso kortas, garsiausių dizainerių - Channel, Versace, Dolce&Gabanna, Christine Dior - drabužiai. Tokį gyvenimą, apie kurį galime tik pasvajoti, mums bruka televizija, pristatanti garsiausių žmonių namus, gyvenimo būdą. O realybė – visai kitokia: nedidelis butas, nuo dažno dėvėjimo nusitrynę džinsai, ištampytos megztinio rankovės ir garsiai burzgiantis nebe pirmos jaunystės automobilis. Vieni rausta iš gėdos, kai į mokyklą tenka važiuoti autobusu ar sena mašina, kiti nedrįsta pasakyti, kad jų mama – valytoja ar pardavėja, o tėtis – darbininkas ar vairuotojas. Visi kažkiek gėdijasi savo gyvenimo. Mokykloje, atėjus su nauju megztiniu ar kelnėmis, draugai iš karto klausia: „Kur pirkai? Kiek mokėjai?“. Dažnam jaunuoliui gėda prisipažinti, jog jo drabužiai iš pigių dėvėtų rūbų parduotuvės, nes visuomenėje esi vertinamas pagal drabužių etiketę, jų kainą. Jei rūbai pirkti turguje, – neturi pinigų įsigyti jų „firminėje“ parduotuvėje. Ir niekam nesvarbu, jog LBD vadinamose parduotuvėse neretai ir drabužių kokybė, ir įvairovė būna daug geresnė. Labai įdomu stebėti mobiliųjų telefonų madų tendencijas: įsigyjama pagal išvaizdą („kietai“ atrodysiu draugų būryje), tačiau valdyti jį dažnai nemokama - iš keliasdešimt telefono atliekamų funkcijų panaudojama tik trečdalis. Tačiau koks malonumas prieš draugus pasigirti, kad už jį mokėjai kelis šimtus litų! Vieno draugo namų garaže stovi apdulkėjęs golfas, dienos šviesą išvystantis tik tada, kai sugenda kita, geresnė, mašina. Akimirkomis, kai tenka važiuoti šiuo „senuku“, jis iš gėdos gali skradžiai žemę prasmegti, tad užsimaukšlina kapišoną ir susikūprina automobilio salone, kad tik jo nepastebėtų draugai. Turbūt ir daugeliui iš jūsų ne kartą šmėstelėjo mintis: ką pamanys draugai, pamatę mane išlipantį iš jau keletą dešimtmečių tarnaujančios mašinos? Dažnai slepiame tam tikrus savo gyvenimo faktus, kad bendraamžiai nepradėtų šaipytis. Pradedame veidmainiauti ir draugų rate gyvename labai panašų, tačiau ne savo gyvenimą, kitaip sakant, susigalvojame iliuzijų pasaulį, kuriame tą akimirką norėtume atsidurti. Ypač sunku mažamečiams, kurie šiais laikais vis greičiau nori išaugti iš vaikystės. Dešimtmečiui (dar atrodo vaikui) gėda pasakyti, jog vis dar žaidžia su mašinėlėmis ar lėlėmis, mat draugai, kuriems rūpi toli gražu ne žaidimai, gali išvadinti mažvaikiu. Meluojame draugams, o po to bijome, kad jie nesužinotų tikrosios tiesos, kad atvažiavę į svečius nepastebėtų barbių namo ar lentynoje išrikiuotų mašinėlių. Tačiau juk tikri draugai visada supras, jiems nebus svarbu, ką vilki, kur gyveni, kokį automobilį vairuoja tėvai. Gyvename sumaterialėjusioje visuomenėje, kai išorinis blizgesys daug svarbesnis už vidinį grožį. Ne visi, tačiau daugelis, draugus renkasi pagal jų įtakingumą, drabužių etiketes, piniginės storumą. Daugelis paauglių stengiasi susikurti nors ir iliuzinį, tačiau tokį gyvenimą, kuriame nebūtų gėda gyventi. Manau, jog gyventi gėdijantis savęs, artimųjų, savo pomėgių – tai yra tikroji gėda.
Inesa RINKEVIČIŪTĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
