Kūrybinis dienoraštis – nematomam skaitytojui

„Iš šalies atrodau stiprus žmogus. Matyt todėl, kad nemėgstu savo problemų užkrauti kitiems, dejuoti. Tai, kas mane slegia, dėl ko skauda, išrašau savo kūryboje – ji yra mano dienoraštis nematomam skaitytojui“,- sakė aštuoniolikmetė Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazistė Gabrielė Platakytė.

Žmogaus esybė – tai didžiausias paslapčių sodas, po kurį Gabrielei Platakytei smagu vaikščioti ir vedžiojant rašytojos plunksną, ir užsiimant savanoriška veikla su dėmesio alkstančiais vaikais.

G.Platakytę kaip kūrėją sunku įsprausti į kurį nors literatūros žanrą – taisyklių nemėgstančios merginos sukurtus tekstus galima pavadinti proziška poezija, o gal – poetiška proza.

„Nemanau, kad mano kūryba yra brandi. Aš ją vadinu tiesiog rašliava,- prisipažino G.Platakytė. – Neturiu tikslo puoselėti savo literatūrinius gebėjimus, todėl neklausau lietuvių kalbos mokytojos „pabarimų“, kad turėčiau pasirinkti sau mieliausią žanrą ir laikytis jo kanonų.“

Nors G.Platakytė savo kūryba ir nesiekia literatūrinio efekto, tačiau ji pateko į Kretingos krašto kūrėjų almanachą, yra įvertinta įvairiuose jaunųjų kūrėjų konkursuose, kituose renginiuose, kur merginą sudalyvauti paragina lietuvių kalbos mokytojos: Irutė Lapinskienė, kuri pirmoji pastebėjo savo mokinės talentą, ir Neringa Mikaločienė, šiuo metu G.Platakytei dėstanti dalykines žinias.

„Škėmiškas“ kalbėjimas

„Nenoriu savo kūrybos brukti kitiems. Nesiveržiu ir jos viešinti – ten per daug atviri mano jausmai, išgyvenimai. Juolab, kad aš rašau tik tada, kai man būna sunku, esu nusivylusi, įskaudinta. Kuriu be jokio tikslo – tiesiog rašau tai, kas šauna į galvą. Štai kodėl mano eilėraščiuose gal ir neįprastose vietose atsiranda taškų, kablelių, žvaigždučių, pasvirųjų brūkšnelių – visi jie turi reikšmę. Toks yra mano kalbėjimas, kuris gal šiek tiek primena Antano Škėmos „minčių srauto“ stilistiką. Dažnai mano tekstai yra ir tarsi be pabaigos: nenoriu daryti apibendrinimų ir taip palieku laisvę skaitytojui“,- apie savo kūrybinį procesą pasakojo G.Platakytė, prisipažinusi nemėgstanti skaityti mokyklos programos knygų, tačiau atgaivos randanti Vytauto Mačernio poezijoje.

„Jei skauda, vadinasi, gyveni“,- ši V.Mačernio filosofija tapo postulatu kūrybinėms G.Platakytės erdvėms.

Skaitytojai suranda patys

G.Platakytės poezijos, prozos tekstai, kuriuos ji vadina tiesiog miniatiūromis, yra tarsi dienos nuotaikos, fiksuojamos sąsiuvinyje, o dažniau – internetiniame dienoraštyje, vadinamajame „blog‘e“. G.Platakytė nemėgsta reklamuoti savojo „blog‘o“ adreso – tegul jį atsitiktinai ras tie, kurie pasiilgę romantiškos natūros merginos samprotavimų.

Depresija ir liūdniausios gyvenimo spalvos – taip iš pirmo žvilgsnio skaitytojas gali pavadinti G.Platakytės kūrybą. Jos sukurtas lyrinis subjektas – jauna mergina, gyvenanti nevilties ir skausmo pasaulyje, tačiau godžiai ieškanti tvirtybės pamatinėse vertybėse: meilėje, bendrystėje, žmonių supratingume vienas kitam. „Meilė yra pagrindinis dalykas, kas verčia gyventi. Kitaip nerandi tikslų, svajonių“,- įsitikinusi G.Platakytė.

Užsidegusi savanoriška veikla

Mergina gerai žino, kokia yra meilės artimui jėga – ji nuo vasaros savanoriškai dirba Šv. Antano dienos centre, kur dukart per savaitę po kelias valandas skiria čia susirenkantiems vaikams: padeda jiems paruošti pamokas, veda įvairius užsiėmimus, su jais bendrauja ir tiesiog, kaip pati sako, būna šalia jų. Maža to, nors ant nosies – abitūros egzaminai, G.Platakytė dalyvauja Kretingoje rengiant projektą „Kiekvienam vaikui – po Didįjį Draugą“. Šiame projekte dalyvaujantys savanoriai taps vyresniaisiais draugais ir autoritetais 7-14 metų vaikams, kuriems reikalingas dėmesys, tvirta bičiulystė, padedanti labiau pasitikėti savimi, įsitvirtinti visuomenėje.

„Tie vaikai yra nuostabūs, myliu juos. Jiems visiems reikia asmeniško dėmesio, nesvarbu, kad auga šeimose, kur turi po 7-8 brolius ir seses. Ir labai gaila, kad yra per mažai savanorių, jog kiekvienas vaikas gautų po Didįjį draugą. Apsidairai – aplink tiek jaunimo, kuris tuščiai leidžia laiką. Taip ir norisi pasakyti: „Eikit, ką nors darykite, būkite naudingi visuomenei“. Bet pas mus tiek daug egocentrizmo, į visus žiūrima iš aukšto, visur tik „aš, aš, aš“, o kaip jaučiasi šalia esantieji – nesusimąsto. Vėliau šie jauni žmonės užauga, subręsta, o kartu su jais užauga ir tas „aš“. Štai kodėl tiek daug žmonių, kurie jaučiasi vieniši“,- kalbėjo G.Platakytė, kurios užsidegimu sunku nesižavėti.

Atsakomybė už šeimą

Savanoriškos veiklos Šv. Antano dienos centre G.Platakytė nevadina laiko aukojimu, atvirkščiai – tai jai yra meilės, nuoširdumo, bendrystės, atvirumo dovana. Dirbdama su vaikais ir pasisėmusi neįkainojamos patirties G.Platakytė apsisprendė su panašia veikla susieti ir savo ateitį – ji jau įstojo į vieną Anglijos universitetų, kur studijuos socialinius mokslus, pavadintus „vaikai ir jaunimas“.

Paklausta, ar pati vaikystėje turėjo savo „didįjį draugą“, G.Platakytė sakė tokiu žmogumi galinti įvardinti savo aštuoneriais metais už ją vyresnį brolį Andrių, taip pat – ir mamą, kuriai niekada neteko rausti iš gėdos dėl dukters elgesio.

„Žmogaus asmenybė labai daug priklauso nuo šeimos, kurioje jis užaugo. Tėvai turėtų labai atsakingai auklėti savo vaikus, nes kiekvienas vaiko raidos etapas yra svarbus,- pasakojo G.Platakytė, galinti pasidžiaugti tvirtu ryšiu su savo šeima. – Kita vertus, kiekvienas vaikas yra savo šeimos atspindys - pagal mūsų poelgius žmonės susidaro įspūdį ir apie mūsų šeimą. Taigi savo gyvenimu nesame atsakingi tik už save.“

• Rašyti komentarą (6)