|
|
|
Riešinės - audimo raštų motyvais
Šukėje gyvenanti 63-jų Virginija Bručkienė ilgus žiemos vakarus leidžia su įnoringu mezginiu rankose: ji mezga riešines ir kaskart - vis kitokias. Jose ant siūlo suvertais karoliukais moteris išmezga audimo raštus.
Domina raštų istorija Savo sukurtomis riešinėmis V.Bručkienė papuošė Šukės folklorinio ansamblio moteris, jas išdovanoja draugams, kaimynams arba jų paprašyta numezga padovanoti kitiems. V.Bručkienės riešinės – tarsi lietuviškos tautodailės istorijos atspindys: moteriai įdomu, kokiu laikmečiu ir kokie audimo raštai vyravo, kokiomis riešinėmis puošėsi skirtingų regionų žmonės. Savo žinias ji atkartoja kuriamuose rankdarbiuose. „Turiu šūsnis įvairiausių „kantičkų“ – audimo raštų pavyzdžių, - juokavo pašnekovė. – Iš jų persipiešiu mezgimo motyvus, o ir pati savo prisikuriu. Vis noriu kažką naujo išbandyti, vienodų riešinių beveik nemezgu. Būna, kad žmonės paprašo išmegzti vardus, inicialus ar kitokius proginius ženklus“. Senovėje, tikino moteris, riešinės buvo labai populiarios, tik vėliau primirštos. Žemaitijoje ir vyrai, ir moterys kasdien dėvėdavo megztas riešines. Bet ne dėl grožio, kaip dabar, o dėl šilumos sąnariams ir praktiškumo – nuo darbų nusitepdavo riešinės, bet drabužių rankogaliai išlikdavo švarūs. Išeiginės riešinės būdavo puošiamos išmegztais spalvingais raštais. O būrės – taip vadintos Klaipėdos krašto moterys – mėgo itin puošnias, karoliukais nusagstytas, kaip dabar mezga Virginija, riešines ir prie jų – nedideles taip pat karoliukais dekoruotas rankines. Kūrybiškumas – iš giminės Riešinėmis, ji sakė, „susirgusi“ prieš 5 metus: šia „liga“ ją užkrėtusi gargždiškė sesuo audimo meistrė Zita Paulikienė. „Sesuo audžia tautinius rūbus. Dainų šventei prie jų prireikė riešinių. Sesuo pamokino jas megzti, nuo to viskas ir prasidėjo“, - sakė šukiškė. Mezgimo abėcėlės mokytis Virginijai neprireikė, nes mezgė nuo pat vaikystės: dar penkiametę ją numegzti virvelę išmokino prosenelė Magdalena, vėliau mašina ji mezgė Plungės liaudies gaminių įmonei „Minija“. V.Bručkienės giminėje – nemažai talentingų ir gabių meistrų: gražiai mezgė ir siuvinėjo jos teta Marytė Špogienė, o dėdė Feliksas Survila su žmona Danute – garsūs Klaipėdos menininkai, abu audę tautines juostas. Dabar jau, įsitikinusi moteris, riešinės nebėra jokia naujiena. Jai smagu, kad vėl į madą sugrįžta ši ir puošni, o ir labai patogi garderobo detalė. Ji sakė jas dėvinti kasdien dėl sveikatos ir šilumos sąnariams.
Šukiškė mezgėja atviravo, jog nebegalinti nusėdėti be mezginio rankose: „Net pavargusi po daržų pasiimu virbalus, nes be jų kažko trūksta. Rankas gelia per sąnarius, o kai pradedu megzti, skausmas atlėgsta. Įsijaučiu į mezginį, viską užmirštu, tai – kaip raminamieji vaistai, net miegoti galiu nebeiti“. Karoliukai – iš vienos pusės Išmegztais karoliukų raštais dekoruotų riešinių gimimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Riešinėse vyrauja dvigubas mezgimas: iš abiejų pusių mezgama stangriai ir tik gerosiomis akimis. Karoliukus V.Bručkienė iš anksto susiveria ant ilgo siūlo, o megzdama prisistumia jų tiek, kiek reikia pagal raštą. Įprasto 8 – 10 cm ilgio riešinėms jų sunaudoja ligi 400-500 vienetų. Karoliukai yra įmezgami tik iš vienos – išorinės - pusės. „Mezgi ir nematai, ar teisingai išmezgei raštą. Jei suklydai, reikia nuardyti, bet visos eilutės, kaip kojinėje, nenuardysi - tenka nukabinėti po vieną akį“, - technologines subtilybes dėstė V.Bručkienė. Riešines ji mezga iš itin plonų suktų siūlų, - jų deda po keturis. Geriausia, anot jos, yra iš sovietinių laikų pas žmones dar užsilikusi pusvilnė, kurią naudodavo megzti mašinomis. Iš dabartinių, parduotuvėse ar turguje perkamų siūlų, anot šukiškės, riešinės būna labai kietos. Parduotuvių virbalų ji taip pat nepripažįsta: „Šie labai greit susilanksto. Man vyras yra pagaminęs tvirtus, iš geros vielos“, - sakė ji.
|
|
