|
|
|
Brandžiam žmogui stebuklo nereikia
Kasmet su viltimi žmonės laukia didžiųjų metų švenčių, kurios žada stebuklingą laiką: atrodo, kad tuomet, lyg burtų lazdele pamojus, išnyks visos bėdos ir rūpesčiai, o supantys žmonės taps geresni ir dėmesingesni vienas kitam. Juk retas sau tyliai nepasižadame, kad nuo Naujųjų metų pradėsime reguliariai sportuoti ar kantriai mokytis užsienio kalbos, į šalį nustūmę mintis, jog tokius planus galėtume įgyvendinti jau šiandien. Šventės praeina, o stebuklas neįvyksta. Kodėl? Apie tai – pokalbis su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Palangos filialo psichologu psichoterapeutu Evaldu Simučiu. - Kodėl per šventes tikimės stebuklų? - Stebuklų visada laukia vaikai, kurie tikisi, kad šalia jų esantys suaugusieji yra visagaliai – juos nuo visko apsaugos, nuramins, jais pasirūpins ir padarys viską, kad jie būtų laimingi. Taigi jie savo laimingumą sieja su išoriniais visagaliais objektais. Tačiau augdamas vaikas išmoksta pats savimi pasirūpinti ir gyventi savarankiškai, jam nebereikia „gelbėtojo“ – tai yra normali psichologinė branda. Tačiau sėkmingai subręsti pasiseka ne visiems. Kai kurie žmonės ir suaugę gyvena viltimi, kad geresnį gyvenimą sukurs ne jie patys, o kažkas kitas padovanos „iš išorės“, kad kažkas pažers stebuklų. - Norite pasakyti, kad tikėjimas stebuklais rodo tam tikrą žmogaus „užsibuvimą“ vaikystėje? - Paprastai šnekant, jei vaikas normaliai bręsta, jis tą išorinį pasaulį integruoja į save. Jei tai nepasiseka, pavyzdžiui, dėl to, kad tėvai buvo tokie užsiėmę, jog neskyrė pakankamai dėmesio vaiko ugdymui, vėliau jau suaugęs žmogus nusiraminimo ieško vartodamas medikamentus, alkoholį ir pan. Jie toliau ieško savųjų „gelbėtojų“ – jais, pavyzdžiui, tampa gydytojai. Beje, stebuklo laukiantys žmonės lengvai tampa manipuliatorių aukomis – štai dėl ko sekasi telefoniniams sukčiams ir loterijų rengėjams. Žmonės, turintys pernelyg didelių lūkesčių, nebesugeba kritiškai vertinti to, kas jiems yra sakoma, ką iš tiesų žada naujieji „gelbėtojai“. - O kaip apibūdintumėte normalios psichinės brandos žmogų? - Jį apibrėšiu dviem aiškiais kriterijais: kai žmogus dirba mėgstamą darbą ir tuo džiaugiasi bei jaučiasi mylimas šeimoje. Taigi mylėti ir dirbti – tai brandos ženklai. Brandus žmogus sugeba per šventes linksmintis, atsipalaiduoti ir nejaučia didelio nusivylimo vėl sugrįžus kasdienybei – nes jis eina dirbti savo mėgstamo darbo, o namuose susitiks su mylima šeima. Taigi nėra ko liūdėti. Brandus žmogus sugeba pasidžiaugti šventėmis, nes supranta, kad jos negali tęstis amžinai, taip kaip nebūna ir amžino orgazmo sekso metu. Šventės tampa tik dar viena proga pasidžiaugti, bet ne esminiu gyvenimo pasikeitimu. Brandus žmogus sugeba ištverti gyvenimiškus sunkumus ir jam nereikia prisigerti ar persivalgyti. - Lengva kalbėti apie šventes, jei rankoje neturi ilgiausio pirkinių sąrašo – kiek dovanų visiems nupirkti, kiek maisto priruošti. Po tokio maratono prie šventinio stalo gali labiau norėtis miego, negu džiaugsmingai bendrauti. - Iš tikrųjų prekybininkai formuoja nuostatą, kad kuo daugiau pirksite – tuo laimingesnis būsite. Taip įsigali stereotipas, kad laimė priklauso nuo daiktų, kad perkame ne prekę, o emocijas. Kuo daugiau galvosime, kad apsirūpinimas daiktais lemia mūsų laimę, tuo daugiau nusivylę būsime – išpakuosi dovaną, o laukta emocija taip ir neaplankys. Taip ir degtinę žmonės perka ne kaip alkoholį, o kaip galimybę matyti pasikeitusį pasaulį – juk kokį gražų regime per alkoholio reklamas. O juk užtektų ir pačiam padaryti dovaną, apkabinti savo artimuosius, jiems gerą žodį pasakyti – argi tai nebūtų tikroji šventė? Tačiau esame dar sovietmečiu išmokinti, kad laimingi vaikai yra tie, kurie yra sotūs ir aprengti. Todėl ir užaugę stengiamės savo laimę sukurti per maistą ir daiktus, ne visada beieškodami dvasinio ryšio su artimaisiais, šeima. Žmonės ima gyventi tarsi kiekvienas sau, neieškant kelių, kaip galėtų įsilieti į bendruomenę, kultūrą. Tai, beje, matyti ir emigrantų gyvenimuose – jie jaučiasi tarsi svetimkūniai kitoje šalyje ir nemoka įsilieti į bendruomenę. - Kaip vertinate tai, kad visgi žmonės kasmet pasižada po Naujųjų metų mesti rūkyti, pradėti sveikai gyventi ir turi dar galybę planų? - Taip, taip – po Naujųjų metų visi masiškai pradeda sportuoti, mokytis užsienio kalbos, sportuoti, rytais praustis po šaltu dušu ir pan. Yra gerai, kad žmogus turi svajonę, kaip jis galėtų pasikeisti į gera, bet kaip tai padaryti gali šventės? Vis norisi tą darbą, kurį padaryti yra sunku, nukelti „kitai dienai“. Man tai primena situaciją, kai trys draugai sutaria neberūkyti, vienas kitą griežtai kontroliuoja, o paslapčia visi rūko. Išoriniai pasikeitimai nieko nereiškia, jei nėra vidinio noro keistis.
|
|
