|
|
|
Drožyba – bėgimas nuo kasdienybės
Salantuose gyvenantis 41-erių tautodailininkas Gintautas Milašius vadina save garsaus šio krašto medžio drožėjo Liudo Ruginio mokiniu. Nors G.Milašius yra sukūręs dešimtis mažosios architektūros darbų - rūpintojėlių, koplytstulpių bei skulptūrų, tačiau dėl drovaus bei uždaro būdo jo vardas Kretingos rajono visuomenei mažai težinomas.
Dirba ir gyvena tyliai G.Milašius sakė medį kalęs nuo ankstyvos vaikystės: „Pats vienas pasiėmęs peiliuką ir liepos malką drožinėdavau, - net neatmenu, kiek metų man galėjo būti. Drožti mokiausi iš nuotraukų bei knygų, - jokio gyvo pavyzdžio aplink nebuvo. Girdėjau pasakojant, kad mano prosenelis Juozas Ernasta buvo dievdirbys. Gal kokie genai per giminės kraują ir atitekėjo į mane, - svarstė drožėjas. – Drožiau ornamentus, verpstes, rankšluostines. Jų niekam nerodžiau - tik šeimai, mama džiaugėsi, kad gali juos panaudoti buityje“. Pats išmokęs drožybos pradžiamokslio, būdamas septyniolikos, jau panūdo įgyti ir profesionalių žinių. Susirado ir įsiprašė pas dievdirbį Liudą Ruginį. Iš jo sužinojo, kokiais įrankiais ir kaip turi būti drožiama, įgijo supratimo apie techniką bei kompoziciją. „Meistras įžvelgė mano gebėjimus: jis dirbo tuometinėje liaudies gaminių įmonėje „Minija“, o aš talkindavau jam. Mudu bendraujame ligi šiolei: kuriame bendrus darbus – koplytstulpius, stogastulpius“, - kalbėjo G.Milašius. L.Ruginis, atvedęs jį ir tautodailės kelią, paskatino surengti ir personalines parodas Kretingoje, Plungėje, Klaipėdoje, o 1997 m. įstoti į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Tačiau, atviravo drožėjas, jis nesureikšminąs, ar žmogus yra šios sąjungos narys, ar ne. Apie talentą kalba darbai. „Bet žmonės - skirtingi: vieniems reikia pripažinimo, o kiti dirba sau tyliai ir ramiai gyvena“, - pastebėjo jis. Save jis irgi priskiriąs prie pastarųjų, nes nemėgstąs viešumos. „Esu uždaro būdo ir mėgstu dirbti vienas. Esu sėslus, grynakraujis salantiškis: čia gimiau, augau, įleidau šaknis, čia palaidoti mano seneliai. Niekur nenoriu važinėtis. Gal ir gerai būtų pasižmonėti, bet nėra kas paskatina, o ir nuolat esu užimtas darbu“, - prisipažino drožėjas. Sau – griežtas kritikas Mažakalbis menininkas neslėpė, jog skulptūrų, rūpintojėlių ar koplytstulpių kūryba šiandien jam tėra tik atotrūkis nuo įprastos kasdienybės ir eliksyras širdžiai. Naujai gimusius darbus jis pasiliekąs sau arba dovanojąs artimiesiems. Savo gebėjimų nelinkęs sureikšminti drožėjas sakė dirbąs neskubėdamas: „Kitas gal trigubai greičiau išdrožia, o man reikia gerai apmąstyti. Esu krapštukas, kiti gi aptašo, padailina ir – gatava. Nors tai – irgi geras bruožas“, - pastebėjo jis.
Jo namuose stovi keletas įvairaus dydžio rūpintojėlių, tai – dovanos motinai Onai ir seserims Adelei bei Dianai. Rūpintojėlių veidai – skirtingų išraiškų. „Nėra standartų, kaip skulptūroje perteikti emocijas. Rūpintojėlis būna liūdnas, susirūpinęs ar nugrimzdęs į apmąstymus – man iš pasąmonės ateina sprendimas, koks jis užgims medyje“, - sakė salantiškis. Savitas kūrėjo būdas užbaigtą darbą liepia kurį laiką – netgi 3 - 4 mėnesius - palikti ramybėje, nes išsyk jis neatnešąs tikro džiaugsmo. „Padarai, bet tarytum kažko trūksta. O jau po kurio laiko galiu pažvelgti visiškai naujai“, - kūrybinius pojūčius atskleidė drožėjas. Savo darbų jis netaiso: anot jo, gali ir vėl nepatikti, o tada jau nebebus nė ką betaisyti, pajuokavo. Kūrėjai priversti pataikauti O kasdienę duoną valgąs iš kitokios drožybos: jis dirba smulkioje medienos įmonėje ir kuria neįprastus drožinius – bareljefinius pavadinimus, iškabas, antkapinius užrašus, kurie dažniausiai išvežami į užsienį. Jis mano, kad šiandien Lietuvoje vieni žmonės labai vertina rankų darbą, taigi ir - medžio drožybą, o kiti – ne. Kitiems geriau plastmasinis daiktas arba - medinis už jo kainą. G.Milašius prisiminė tokį atvejį, kaip sidabrines vestuves šventę užsakovai užsiprašė, kad pagamintų simbolinę lazdą. O pasibaigus iškilmėms tą lazdą jam atnešė atgal. „Lyg į nuomos punktą. Nieko nesakiau, sugrąžinau pinigus, ir tiek“, - drožėjas atskleidė vieną požiūrio į meno kūrinį aspektą. „Aš nemoku derėtis ir lygtis su žmogumi. Todėl nevežu savo darbų į muges ir nelaukiu užsakovų. Padarau tiems, kas iš pažįstamų paprašo, - atviravo jis. – Kiek laiko įdedi, kol išdroži. Reikėtų už kūrinį ir gauti atlygį bent jau tokį, kaip valdiškame darbe. O suskaičiuoju – ir man teišeina gerokai mažiau“. Paklaustas, ar gali šiandien menininkas išgyventi vien iš tautodailės, drožėjas atsakė, jog tai taipogi priklausą nuo žmogaus būdo: jeigu jis turi komersanto gyslelę - sugeba įtikti pirkėjui ir nenumušti savo kūrinio kainos, – taip. Tačiau didžioji dauguma kūrėjų, jo manymu, šiandien priversti pataikauti vidutiniam pirkėjo skoniui. Liaudies menas šiandien taip pat gyvena sunkų metą: „Tautodailė klesti, kai visuomenė turi pinigų. Bet dabar žmonės taupo duonai ir mokesčiams, o įsigyti tautodailės darbą teišgali vos vienas kitas žmogus“, - įsitikinęs G.Milašius.
|
|
