|
|
|
Žmonių pagarbą pelnė doru darbu
Tris dešimtmečius vadovavęs kolūkiui ir, kaip pats sako, dirbęs dėl žmonių bei jų gerovės, 75-erių sulaukęs erlėniškis Steponas Žilys ir dabar nenusišalina nuo bendruomenės, jos reikalų. Jubiliejaus proga S.Žilį pasveikinęs rajono vicemeras Vytautas Ročys, Imbarės seniūnijos vardu padėką įteikusi Rima Vaičiulienė šiam žmogui skyrė gražiausius žodžius: už gebėjimą išlikti dorumo ir sąžiningumo pavyzdžiu, už paramą bendruomenei, už savęs dalinimą kitiems.
Reikėjo, kad žmonės patikėtų S.Žilys, kilęs iš Žiogelių kaimo, iš 6 ha turėjusios valstiečių šeimos, augo „prie žemės“, prie jos ir liko: atlikęs 3 metus trukusią tarnybą sovietinėje kariuomenėje, grįžo į gimtąjį rajoną. Dirbo vairuotoju, po to – buhalteriu Minijos tarybiniame ūkyje, kur ir susipažino su būsima žmona Aldona, kilusia nuo Biržų ir pagal paskyrimą atvykusia taip pat dirbti buhaltere. „Susipažinome netradiciškai – ne kokiuose šokiuose ar jaunimo sambūryje, bet darbe. Patikome vienas kitam, o susišnekėti susišnekėjome: Aldona sakydavo, kad visi esame lietuviai – ir žemaičiai, ir aukštaičiai“, - pasakojo S.Žilys, vėliau jau pasirinkęs agronomo specialybę ir žinių sėmęsis neakivaizdiniu būdu Žemės ūkio akademijoje. „Man buvo 26-eri, kai rajono vadovai mane atvežė į Juodupėnus, paskyrė kolūkio pirmininku ir pasakė: „Tvarkykis“. Tada buvau pats jauniausias kolūkio pirmininkas visame rajone. Baisu ir atsiminti, į kokią peklą pakliuvau: keliai – neišvažiuojami, elektros nėra, o žmonės skendo purve ir mėšle, nematydami jokios gyvenimo perspektyvos. Tačiau jaunystė viską nugali“, - vadovavimo kolūkiui pradžią prisiminė S.Žilys. „Kirovo“ kolūkiui, į kurį ir buvo paskirtas, S.Žilys vadovavo iki 1975 m. Po to, stambinant ūkius, „Kirovą“ sujungė su Alkos kolūkiu ir vėl – viskas iš pradžių. „Kolūkį atradau apleistą, žmonės vogė, gėrė. Savo pavyzdžiu teko įrodyti, kad galima gyventi kitaip – nevagiant, negirtuokliaujant, auginant šeimą ir stengiantis dėl kitų. Žmonės manimi patikėjo tik tada, kai pamatė, jog niekur neketinu kelti sparnų, jog čia su šeima leidžiu šaknis ir lieku ištikimas savo darbui“, - pasakojo S.Žilys. Anot jo, gyvenimas kaime, kolūkiuose, pradėjo gerėti tik praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio viduryje, apie 1965-uosius, kai tuometinių šalies vadovų sprendimu kolūkiuose atsirado piniginiai santykiai: žmonės už darbą kolūkyje pradėjo gauti algas. „Tai buvo didelis dalykas. Juk žmonės, dirbdavę visus metus, gaudavo tik maišą grūdų, ir tai – ne pačių geriausių. Pradėjus mokėti algas, tegu – ir menkas, žmonių gyvenimas pradėjo keistis į gera“, - kalbėjo S.Žilys, pats savo namų ūkyje laikydavęs ir kiaulių, ir galvijų. Dėl to kartais tie patys kaimo žmonės dar ir pasišaipydavo, nes daugeliui atrodė, kad kolūkio pirmininkas visko gali pasiimti iš kolūkio aruodų. Gražiausi S.Žilio darbo kolūkyje prisiminimai susiję su doru žmonių darbu: „Būdavo gera žiūrėti į derlių brandinančius laukus. Žiūrėdamas į plaukiančius javus visada pagalvodavau ir apie žmones, kurie tą lauką sėjo ir augino“. Gyvenimui kolūkyje lipant į kalną, gerėjo bendras žmonių gyvenimas: darželis, valgykla, parduotuvė – Erlėnų kaimas centre turėjo puikų prekybos centrą, kurį, iširus kolūkiui, nugriovė. „Yrant kolūkiams prasidėjo visa ko griovimas. Tai man ir buvo baisiausia, nes gerai žinojau, ką reiškė pastatyti sandėlį, fermą, kiek lėšų ir darbo buvo įdėta. Griaudami žmonės negalvojo apie pasekmes – ko neteks, o po to per vėlu buvo gailėtis“, - prisiminė S.Žilys. Šeima – kaip vienos rankos kumštis Beveik 50 metų su žmona Aldona išgyvenęs – auksinių vestuvių sukaktį sutuoktiniai švęs vasarį - S.Žilys kartu su ja užaugino tris sūnus: Gediminą, Stepą ir Artūrą. Didžiausia dovana tėvo jubiliejaus proga buvo Stepo ir Artūro viešnagė Lietuvoje: abu sūnūs savo laimės ieško Amerikoje, ir jaunėlio Artūro tėvas nebuvo matęs 9 metus. „Man, kaip tėvui, skauda širdį, kad sūnūs laimės ieško svetur. Bet džiaugiuosi, kad esame visi sveiki ir kad mūsų šeimą aplenkė didesnės negandos. Išgąsčio turėjome, kai Artūrą partrenkė arkliai, bet viskas baigėsi sėkmingai“, - pasidžiaugęs šeimos sambūriu jo paties jubiliejaus proga kalbėjo S.Žilys. Visus nuopelnus už dorais žmonėmis užaugintus vaikus jis priskyrė žmonai Aldonai: būdamas kolūkio pirmininku, visa galva buvo pasinėręs į darbą, tad šeimai, sūnums auklėti laiko nedaug ir belikdavę. „Tėvo ištisai nebūdavo namie. Tačiau nežiūrint to, niekada nejautėme tėvo dėmesio stokos. Būdavo, parlėks iš darbo ir skubės mus į treniruotes nuvežti. Tėvas mus labai skatino sportuoti ir vis pajuokaudavo: negi nežinot, kad esu pats geriausias Žiogelių kaimo krepšininkas, - smagiai apie bendrystę su tėvu pasakojo vienas iš sūnų Stepas Žilys. – Tėvas mums davė beribę laisvę, renkantis mokslus, yra labai geras savo marčioms ir anūkams – jų padovanojome penkis. Net ir būdami su Artūru toli, už Atlanto, jaučiame, kad mūsų šeima – kaip vienos rankos kumštis, ir atstumas tą jausmą bei supratimą ypač sutvirtino“. Sulaukęs prasmingo jubiliejaus S.Žilys rankų sudėjęs nesėdi: yra aktyvus Erlėnų bendruomenės narys, turi užsiėmimą – nedidelį verslą. Kai turi laisvo laiko, nuvažiuoja į tėviškę, į Žiogelius, kur ūkininkauja brolio sūnus. „Gera širdžiai, kad tėviškė išliko. Tai suteikia prasmę kelių kartų gyvenimui“, - apie tai, jog mintimis kartais sugrįžta ir į vaikystę, prisipažino jubiliatas.
|
|
