|
Išskirtinio grožio vikšrai užminė mįslę
Neregėta spalvų dermė ir išskirtinis grožis – štai kas užminė mįslę mūsų skaitytojams, kurie aptiko stambius spalvingus vikšrus ir šia žinia pasidalino su „Pajūrio naujienomis“.
„Gal kas žino, koks čia kirminas, kurį aptikome ropojantį sode. Ar jis – saugotinas, ar naikintinas? Paleidome, nes gana simpatiškas: ant viršugalvio iš abiejų pusių dėmės – kaip akys. Gal tai koks būsimas drugys?“ – atsiuntęs vikšro nuotrauką klausė bendrovės „Kretingos būstas“ direktorius Pranas Dobrovolskis. Karteniškė Irena Milašienė taip pat buvo nustebinta savo radinio: „Kasiau bulves. Žiūriu – lyg koks kaspinėlis numestas. Pagalvojau, kad anūkė kokią plaukų spalvingą gumelę pametė. Gi žiūriu, kad ta „gumelė“ dar ir juda“, - pasakojo moteris, kurios radinį nufotografavo kaimynės anūkė Milda Mačernytė. I.Milašienė vikšro neišmetė ir apgyvendino stiklainyje: ir jai, ir kaimynams įdomu stebėti įspūdingą gyvį su nedideliu ragu ant uodegos. Kokie tai gyviai, mums paaiškino buvusi kretingiškė, šiuo metu Vilniuje gyvenanti biologė-ekologė Dovilė Barčkutė: „Pirmasis yra mažojo sfinkso vikšras, beje, neturintis sfinksams būdingo rago. Tai – nepavojingas ir nenaikintinas gyvis. Priešingai – netgi globotinas, nes jie Lietuvoje nėra tokie gausūs, kad ką nors nugraužtų. O antrasis vikšras – labai smagus radinys: tai – kaukolėtojo sfinkso vikšras. Šis drugys į Lietuvą užklysta ne taip dažnai, nes mūsų kraštuose jam yra per šalta“. D.Barčkutė radinio savininkei patarė vikšrą įdėti į didesnį indą, įpilti žemių, kadangi vikšras greit virs lėliuke, iš kurios turėtų išsiristi įdomus drugys – vabzdys, ant savo nugaros nešantis žmogaus kaukolės piešinį. Iki vikšras virs lėliuke, jam reiktų duoti bulvių, pomidorų, tabako ar jazmino lapų. „Sfinkso vikšrus galima atpažinti pagal jiems būdingą uodegėlę – ragą, be to, jie būna stambūs, su įvairiomis dėmėmis ir raštais. Jei kalbame apie drugius, tai šiemet mūsų darže ant krapų buvo labai daug machaono drugio vikšrų – šie drugiai yra įrašyti į Raudonąją knygą, todėl juos reikia labai saugoti. Todėl radus tokį vikšrą, geriau jį palikti – jis graužia tik krapus, bet jų „negyvai“ nenugraužia“, - vasaros stebėjimus pasakojo D.Barčkutė, pasidžiaugusi, kad žmonės ne tik nėra abejingi gamtai, bet ir pasidarė labai smalsūs – kažką suradę, būtinai nori sužinoti, o kas tai yra.
|