|
|
|
Kai mintys virsta eilėraščiu
Vienos moterys, atitrūkusios nuo kasdieninių darbų ir radusios laisvą minutę, mezga, kitos – siuvinėja, o kretingiškė Zita Macevičienė rašo eilėraščius. Ir, teigia pati, rašo juos ne kitiems, o sau.
Jos eilėraščiuose – jos pačios išgyvenimai, prisiminimai, mintys, kurios užplūsta pabendravus su įvairiais žmonėmis. „Tai tarsi pasišnekėjimas su savimi“, - taip savo eilėraščius apibūdina pašnekovė. Z.Macevičienės nuomone, yra dalykų, kurie vieniems nelabai ką reiškia, o kitiems jie - labai brangūs. Pavyzdžiui, taip yra ir su netoli jos namo, ant Taikos ir J.Jablonskio g. sankryžos kampo augančiais dviem beržais. Anksčiau toje vietoje buvo jos tėvų sodyba. Šiuos beržus pasodino jos brolis Fabijonas Kubilius su draugu Emiliu Jakumaičiu. Tie beržai kitiems žmonėms - tik du pakelėje augantys medžiai, o jai – neatsiejama gyvenimo dalis, paženklinta keturių dešimtmečių nesimatymo su broliu, kurį likimas nubloškė į Jungtines Amerikos Valstijas. Taip ir gimė eilėraštis „Tėviškės beržai“. Kai kurie jos eilėraščiai skirti konkretiems žmonėms. Vienas jų – anapilin iškeliavusio vyro Vlado, su kuriuo kartu praleido tris dešimtmečius, metinėms. Eilėraštis „Albertukui ir Gintui“ skirtas neįgaliems Padvarių pensionato gyventojams. Ji nuoširdžiai juos užjaučia, nes jų gyvenimas – svetimų žmonių rankose ir nuo pačių nedaug kas priklauso. Ji saugo ir brangina dviejų draugų nutapytus ir jai padovanotus paveikslus. Kai kurie eilėraščiai parašyti žemaitiškai. Vienas jų – „Ontės laimė“ - gimė laikraštyje perskaičius pažinčių skelbimą. Tarmiškai parašytas eilėraštis – spalvingas ir su humoru. Pašnekovė teigė, kad dar nuo mokyklos laikų pamėgusi tvarką sąsiuvinyje ji ir dabar juodraštyje gimusį eilėraštį vėliau tvarkingai perrašo. Kada parašė pirmą eilėraštį, nepamena, tačiau viskas prasidėjo nuo kupletų, kada ji dar dirbo elektros tinkluose, kuriuose kasmet buvo rengiamos vakaronės. Meilė knygai buvo ugdoma nuo vaikystės. Mama – paprasta, mokslų nebaigusi moteris, turguje pardavusi kiaušinius į namus grįždavo su knygomis. Ji iki šiolei pamena, kaip kartą mama grįžo su Anzelmo Matučio eilėraščiais, kitą kartą – Petro Cvirkos pasakų knyga „Sidabrinė kulka“. Z.Macevičienės pomėgiui rašyti eilėraščius ankstesni jos darbai įtakos neturėjo - dvidešimt penkerius metus moteris dirbo Kretingos pašte, autobusų stotyje, prekyboje. Mėgstamiausi Z.Macevičienės poetai – Salomėja Nėris, Maironis, Eduardas Mieželaitis. Labai patinka ir mokytojo Juozo Maksvyčio eilės. Spaudoje radusi jo eilėraščius būtinai išsikerpa ir tikisi, kad kada nors perskaitys visą jo kūrybą. „Džiaugiuosi, kad mama turi tokį užsiėmimą. Be to, ji turi gerą balsą ir klausą“, - pasakojo Z. Macevičienės dukra Genovaitė Jurkevičienė, gyvenanti Jonavoje. Radusi laisvo laiko visada stengiasi aplankyti mamą, nors ši ir nepalikta likimo valiai: ūkio darbus jai padeda atlikti kita dukra Zita Stonkuvienė. Tačiau, anot jos, ir suaugusiems vaikams reikalinga mama: kol ji gyva, yra ir tikri namai, kurie traukia, į kuriuos taip gera sugrįžti
|
|
