|
|
|
Muzika ir dvasinis gyvenimas – išvien
Koncertais Kretingoje, Klaipėdoje, Nidoje bei Pakutuvėnuose šią vasarą pažymimas dvigubas klaipėdiečio kompozitoriaus, pedagogo ir muzikos terapeuto Alvido Remesos jubiliejus: 60 metų gimimo bei 40 - kūrybinės veiklos. Brandžiausias menininko kūrybos etapas prasidėjo pranciškonų sugrįžimo priešaušriu Kretingoje, todėl mūsų mieste ligi šiol pasiliko įspaustas ryškus šio kūrėjo pėdsakas.
„Stigmos“ – pasaulio scenose Per keturis dešimtmečius A.Remesa parašė 140 kūrinių: simfonijų, poemų, oratorijų, kompozicijų, ciklų, - pusė iš jų skirti bažnyčiai ir sakralinei scenai. Jo muzika skambėjo Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, prestižinėse koncertų salėse bei tarptautiniuose konkursuose 18 pasaulio šalių. Jis teigė niekada specialiai nesiekęs populiarumo ar pelno: „Mano kūriniai – kaip kūdikiai, kurie patys turi išeiti į gyvenimą. Aš jų nereklamuoju, jie patys suranda kelią į žmonių širdis“. Taip atsitiko su kūriniu fortepijonui „Stigmos“, į kurį dėmesį atkreipė muzikos akademijos profesorė Veronika Vitaitė. Jos iniciatyva šis 5 dalių kūrinys apie šv.Pranciškaus stigmas buvo įtrauktas į privalomąją tarptautinio M. K. Čiurlionio jaunųjų pianistų konkurso programą. Šis kūrinys pats prasiskynė kelią į platųjį pasaulį ir jau 12 metų skamba daugelio šalių bažnyčiose bei scenose. Profesinė kultūrinė A.Remesos veikla yra neįsivaizduojamai plati: jis – Klaipėdos universiteto muzikologijos instituto įkūrėjas, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Respublikinio muzikinės psichoterapijos centro direktorius, JAV kompozitorių, autorių ir leidėjų sąjungos, Amerikos muzikos terapijos asociacijos bei kitų tarptautinių kultūrinių draugijų ir susivienijimų narys. Groja 12 instrumentų „Man daug svarbiau yra kūrybinis jubiliejus, negu asmeninės datos“, - paprašytas papasakoti apie kūrybos pradžią, jos ištakas teigė A.Remesa ir gana santūriai tesileido savų prisiminimų takais. Pirmąjį savo kūrinį – instrumentinę pjesę - jis parašė būdamas vos dvidešimties ir besimokydamas Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, todėl šį įvykį kompozitorius ir laiko savo kūrybinės atspirties momentu. Ligi tol jis, gimęs ir augęs Kaune, mokėsi groti smuiku. Muzikuoti nuo mažumės skatino ir tėvai: jo tėvas Gedeonas buvo pianinų derintojas, o jau 94-erių sulaukusi motina Stasė buvo muzikalios prigimties. Kone prieš tris dešimtmečius, pabaigęs Muzikos akademiją, jis atvyko dirbti į dabartinio Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, parašė 5 vadovėlius ir tapo humanitarinių mokslų docentu. Kompozitorius prisipažįsta, jog šiandien jis valdo 12 instrumentų: pradėjęs kurti muziką orkestrui, pats išmoko groti fleita, fortepijonu, triūba, trombonu, violončele, lūpine armonikėle, bosine bei akustine gitaromis, pikolo fleita, altu ir galop – vargonais. Kretingos bažnyčia – kelrodė žvaigždė Atgimimo priešaušriu Klaipėdoje A.Remesos gyvenimo keliai susiėjo su pranciškoniškojo judėjimo pradininkais – broliais Benediktu Jurčiu, Astijumi Kungiu ir Edmundu Atkočiūnu, vėliau – su Gediminu Numgaudžiu. „Šie broliai mane ir įtraukė į Kretingos pranciškonų vienuolyno bei pranciškoniškos brolijos atkuriamąjį darbą. Jie Lietuvoje atkūrė pirmąjį pranciškonų ordiną, o aš – trečiąjį pasauliečių ordiną, tapau jo nacionaliniu magistru“, - kalbėjo A.Remesa, 1993 m. pradėjęs dirbti vargonininku Kretingos bažnyčioje. - Man tai buvo visiškai nauja. Broliui Astijui sakiau, kad vargonais groti nemoku, o jis - man: „Galvoji, aš moku minti tuos pedalus“. Ir teko išmokti. Tuomet man talkino šviesaus atminimo dirigentė Genovaitė Maironienė, vykau mokytis į Zalcburgą. Man patiko šis miestas, nes jis turi savo vidinę švarą – dvasinį paveldą, vienuolyno tradiciją ir drausmę“. Daugumai kretingiškių A.Remesa ligi šiol tebėra žinomas kaip Kretingos bažnyčios vargonininkas: per 13 metų laikotarpį jis atliko apie 700 mišių mišriam chorui su vargonais. „Kretingos bažnyčia man yra nepaprasta: ji – lyg kelrodė žvaigždė, kuri vedė per kūrybą, joje – mano palikti darbai ir pėdsakai. Pusė šiandieninio Kretingos bažnytinio choro repertuaro sudaro mano specialiai sukurti ir palikti kūriniai“, - teigė kūrėjas. Mūsų mieste kompozitorius išgarsėjo ne vien muzikavimu, bet ir spalvinga kultūrine veikla: išvien su bendraminčiais A.Remesa atkūrė Šv. Cecilijos draugiją, atnaujino religinio žurnalo „Šv.Pranciškaus varpelis“ leidybą ir buvo jo redaktorius, organizavo Lietuvos vaikų bažnytinių chorų šventes, diegė grigališkojo choralo pradmenis. A. Remesai – Popiežiaus padėka Tuo pat laikotarpiu A.Remesa rinko istorinę medžiagą ir sudarė Kretingos vargonininkystės istoriją nuo 1700-ųjų metų. Kartu su tėvu Matu rūpinosi ir senosios vienuolyno bibliotekos atkūrimu: „Iš vienuolyno patalpų išsikėlus muziejui, patys plovėme grindis, montavome lentynas. Žmonės pradėjo nešti sovietmečiu pačių išsaugotas knygas. Man teko daug bendrauti su iškiliu šviesaus atminimo kraštotyrininku Ignu Jablonskiu. Susižinojau, kad Kretingos vienuolyne būta apie 20 inkunabulų: puoliau jų ieškoti po visą Lietuvą, išnaršiau garsiąsias – Nacionalinę Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos - bibliotekas. Apie jų sugrąžinimą tuomet nebuvo nė kalbos: pagal restitucijos aktą vienuolynas būtų galėjęs tai padaryti, tačiau nebuvo sąlygų jų saugoti“, - prisiminė A.Remesa. A.Remesos veikla buvo įvertinta daugybe padėkų bei apdovanojimų, tačiau jis labiausiai brangina tik vieną jų – asmeninį popiežiaus Jono Pauliaus II jam per brolius pranciškonus 1996 m. Romoje perduotą palaiminimo raštą. Jam taip pat džiugu, kad internetiniame Kretingai nusipelniusių žmonių sąvade įrašyta ir jo pavardė. Jubiliejui – simfonija „Prisikėlimas“ Savo dvigubam jubiliejui A.Remesa pasirinko velykinę simfoniją „Prisikėlimas“, kurią atlieka Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, diriguojamas Stasio Domarko, bei atlikėjai, tarp kurių – ir mūsų kraštietis Pranas Narušis. „Prisikėlimas“ yra brandžiausias mano kūrinys, apibendrinantis ir mano gyvenimą bei kūrybą, ir visos žmonijos egzistencijos prasmę. Užtenka verkšlenti – laikas prisikelti, kiekvienam ir šiandieninei Lietuvai. Aš jaučiuosi prisikėlęs po 10 pastarųjų metų vidinės tylos: visą tą laiką nerašiau, o dabar vėl kyla noras – jau degu būsimąja septintąja simfonija“, - atviravo kompozitorius. Vidinė tyla buvo kilusi, anot jo, iš nepadoriai plačios ir nebeaprėpiamos jo veiklos: „Vienu metu dirbau penkiose atsakingose pareigose, plius – stažuotės užsieniuose, nebeturėjau nei savaitgalių, nei laisvų vakarų. Man darbas buvo viskas, nutolau nuo šeimos, ir per tą išsiblaškymą pamečiau save“. Šiandien A.Remesa mėgaujasi ramiu gyvenimu šeimoje, kuri yra ir pirmoji jo kūrybos vertintoja: žmona Alvyda groja kanklėmis, sūnus Mantas groja akustine gitara ansamblyje „Remenson“, duktė Greta dainavo „Aušrinės“ chore. A.Remesos nebežavi tai, kad jaunimas siekia savirealizacijos vien per darbą ir karjerą: „Kada reikalai tvarko tavo gyvenimą, o ne tu juos, tuomet nebesi savo gyvenimo šeimininkas. Yra pavojinga riba, kurią reikia pajausti ir laiku pasakyti stop. Laiku to nepadarius, nebeturint pačiam savęs, tiesiausiais kelias veda tik į ligą. Kada jaunas žmogus žavisi vien karjera ir darbu, aš turiu cinišką atsakymą: pagal jų požiūrį, žmogus laimingiausias turėjo būti Romos imperijoje, nes vergas turėjo tik darbą ir nieko daugiau“. Į Kretingą veda ilgesys „Trūksta man šiandien Kretingos. Dabar neturiu automobilio, kad galėčiau ją bet kada pasiekti. Neseniai turėjau malonumą koncertuoti Kretingos kankinių koplyčioje esančiais seniausiais Lietuvoje veikiančiais vargonais, pagamintais 1680 metais“, - atviravo A.Remesa, šiuo metu Pakutuvėnų bendruomenės savanoris, talkinantis jos šlovinimo grupei. Pasiremdamas užsienio šalių bičiulių konsultacijomis, jis taip pat bendradarbiauja su būsimo Šv.Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro Klaipėdoje vargonų, kuriais pats ir ketina groti, statytojais. Čia jis ketina pritaikyti ir savo, kaip muzikos terapeuto, profesinę patirtį. Jo iniciatyva 2000 m. Klaipėdoje buvo įkurtas Respublikinis muzikinės psichoterapijos centras, kuriame jis dirbo kelerius metus.
|
|
