Prijuostė – aprangos dalis, saugojusi moters paslaptis

Kretingos rajone, Rūdaičiuose surengta prijuosčių paroda. Beveik šimtas prikyščių į parodą atkeliavo ne tik iš kaimo moterų namų, bet ir iš JAV, Vokietijos, Latvijos, Airijos. Ne vieną šią moteriško garderobo detalę buvo galima pavadinti antikvarine – skaičiuojančia pusę amžiaus. Daugiausiai ekspozicijai prijuosčių atvežė Telšių rajone Tučių kaime gyvenanti Elena Mažeikienė. Šią moterį galima vadinti prijuosčių meistre – ji yra išdovanojusi apie du tūkstančius pačios siūtų prikyščių.

Prijuosčių parodos sumanytoja Sigita Šimkutė pasakojo, kad į parodą moterys sunešė ne tik lietuviškų, bet ir iš užsienio atkeliavusių prikyščių.

„Daugelis šių prijuosčių yra 30 metų senumo. Yra ir senesnių, tikrų šeimos relikvijų, kurioms – daugiau negu pusšimtis metų. Turbūt apie kiekvieną parodos prijuostę galima papasakoti įdomią istoriją. Moterys atnešė uošvienių per vestuves dovanotų prikyščių, kai kurios jas pasiuvo specialiai šventei. Vienas įdomesnių eksponatų – iš kartos į kartą perduodama prijuostė, kurią atnešė viena moteris, ją gavusi iš savo mamos – keleto dešimtmečių senumo prijuostę bus galima perduoti tik pirmai gimusiai anūkei. Turime ir iš tolimosios Amerikos atkeliavusią prikyštę – ją dovanų kažkada atsiuntė vienai rūdaitiškei. Amerikietiška prijuostė skiriasi nuo tradicinių lietuviškų “, - kalbėjo renginio sumanytoja, Kretingos kultūros centro Rūdaičių filialo meno vadovė Sigita Šimkutė.

Ji šventės dalyviams papasakojo, kad prijuostė Lietuvoje buvo neatskiriama moters aprangos dalis. Siuvinėtos, austos, siūtos, spalvotos – lietuvės niekada nestokojo išmoningumo ir prijuosčių turėdavo įvairiausioms progoms. Moterys nešiodavo puošnesnes per šventes, o kasdienai pasisiūdavo paprastesnes. Lietuvės turėdavo prikyščių, skirtų specialiai bulvėms skusti, tamsesnes užsijuosdavo per laidotuves, puošnias – per šeimos šventes.

„Kad ši aprangos detalė buvo labai svarbi, įrodo ir jai pavadinti skirti žodžiai. Žodis prijuostė turi šešis sinonimus. Lietuvių ji vadinama ne tik prijuoste, bet ir kvartuku, kvartūgu, kvartūku, žiurstu, prikyšte. Šį žodį pavyko išversti į 51 kalbą. Vadinasi, prijuostę turbūt nešioja viso pasaulio moterys“, - sakė S.Šimkutė.

Jos močiutė E.Mažeikienė pasakojo, kad prijuostę galima pavadinti net moteriškumo simboliu. Prieš porą dešimtmečių pradėjusi siūti ir dovanoti prijuostes, moteris ėmė jas dar ir kolekcionuoti. Pasak E.Mažeikienės, kiekviena prikyštė – tarsi moters paslapčių saugotoja, galinti papasakoti ne vieną istoriją.

„Kolekcijoje turiu apie 30 prijuosčių – kiekviena skirtinga, su savo gyvenimu. Viena sugėrusi tūkstančius ašarų moters, turėjusios girtuokliaujantį vyrą. Kita -paslapčiomis namo iš kolūkio nešusi sėlenas. Trečiosios kišenėje paslėpta dar viena slapta kišenėlė pinigams laikyti. Taip pasakoti galima valandų valandas. Kiekvieną kartą, kai gaunu naują prijuostę, tarsi jaučiu, kad jos buvusi šeimininkė apsilankė pas mane svečiuose”, - pasakojo 71-erių E.Mažeikienė.

Pasak jos, neretai lietuvės nešiodavusios po dvi prijuostes – viena geresnė, o kita, prastesnė, ant viršaus. Moterys net lenktyniaudavusios, kurios prikyštė gražesnė, ir rasdavo šimtus būdų originaliai jas papuošti ar sutaisyti jau susidėvėjusias.

Norėdama išsaugoti tradicijas, E.Mažeikienė nusprendė pasiūti šimtą prijuosčių ir jas išdalinti. Tačiau šimtas per porą dešimtmečių išaugo iki poros tūkstančių.

“Kartą į rankas pakliuvo leidinys, kurio viename straipsnyje buvo rašoma apie liūdną Lietuvos ateitį – kaip mes prarasime savo kultūrą, papročius. Na jau ne, pagalvojau, nebus taip. Jei kiekvienas stengsimės, papročius išlaikysime. Sumąsčiau, jog prie lietuviškumo išaugojimo galiu prisidėti siūdama prijuostes, kad jos neišnyktų ir kaip sąvoka, ir kaip daiktas. Pasiuvau iš pradžių šimtą, išdalinau, po to reikėjo išvykti į Švediją – pasiuvau dar antra tiek. Iki tūkstančio dar skaičiavau, dabar jau esu pametusi skaičių”, - sakė E.Mažeikienė.

• Rašyti komentarą (12)