|
|
|
Auksinių krepšininkų treneris Darbėnuose jaučiasi savas
„Geriausias tarp geriausiųjų – per skambiai pasakyta. Krepšinis yra tik žaidimas. Džiaugiuosi, kad jis Lietuvoje yra populiarus ir kad man šioje srityje sekasi“,- visuomenės ir šalies vadovų sveikinimai bei dėmesys, kai jaunimo krepšinio rinktinė tapo pasaulio čempionė, neišlepino 34 metų komandos trenerio Kazio Maksvyčio. Nors įspūdingas laimėjimas K.Maksvyčiui atvėrė kelią į krepšinio elitą, tačiau jis išliko kuklus ir visiems draugiškas – toks, kokį jį visuomet pažinojo gimtųjų Darbėnų žmonės.
Kelių dienų atostogų su šeima į Darbėnus atvykęs K.Maksvytis šypsodamasis pripažino taip dar ir nespėjęs pailsėti – suplanuota kiekviena diena: sveikinimai, susitikimai su giminėmis ir draugais, interviu žiniasklaidai. „Man Darbėnai visai neatrodo ramus miestelis“,- šypsosi visur K.Maksvytį lydinti 29 metų žmona Eglė, prisiminusi, su kokiais griausmingais aplodismentais ir ovacijomis jų šeima buvo sutikta Darbėnuose, kaip nuoširdžiai su jais bendrauja gatvėje sutikti miestelio gyventojai. Stengiasi išlaikyti gerus santykius „Buvo laikai, kai galėjau išvardinti, kas kokiame name gyvena. Dabar jaučiuosi šiek tiek atitolęs nuo Darbėnų, tačiau čia vis dar yra mano vaikystės draugų, matau, kaip auga jų vaikai. Prieš metus norėjau žmonai parodyti savo vaikystės takus – bet jie jau užžėlę, su vaiko vežimėliu ne visur galėjome išvažiuoti“,- apie laiko tėkmę kalbėjo K.Maksvytis, kuris laikosi tradicijos kiekvienais metais per šv.Kalėdas ir šv. Velykas su šeima nueiti į Darbėnų bažnyčią, vietinėje kavinėje susitikti su savo bičiuliais. „Darbėniškiai labai palaikė Kazį per čempionatą. Kai po rungtynių jį puolė visi sveikinti, maniau, kad suplėšys“,- įspūdžius pasakojo savo vyro komandos pergalę čempionate stebėjusi E.Maksvytienė. „Čia gyvendamas su visais stengiausi sutarti, gal dėl to mane taip ir palaikė?- svarstė K.Maksvytis. - Man yra sakę: „Tau visi žmonės geri“. Bet aš būtent taip ir galvoju. Juk kiekvienas žmogus yra kažkieno vaikas, kažkieno – tėvas. Žinau, kad taip pasitikėdamas kitais galiu nudegti, tačiau tikiu, kad geri darbai grįžta“. E.Maksvytienė pasakojo, kad Kazys su visais randa bendrą kalbą – nesvarbu, kokio amžiaus, kokios profesijos ar kokio būdo žmogus bebūtų. „Su jais labai gerai sutariu, jie mane gerbia“,- paklaustas, ar taip gerai sekasi bendrauti ir su Darbėnų „sopranais“, tikino K.Maksvytis. Nemėgo pralaimėti K. Maksvytis nuo mažens mėgo sportuoti, todėl ir sugrįžęs į Darbėnus jis susitikimą su „Pajūrio naujienomis“ paskyrė mokyklos stadione, kur praleisdavo ištisas vasaros dienas. „Žaisdavome ir krepšinį, ir futbolą. Vienu metu net nežinojau, kas man geriau sekasi. Tačiau kaip ir tikram lietuviui, kuris jau nuo mažens į rankas ima oranžinį kamuolį, nugalėjo krepšinis“,- pasakojo K.Maksvytis. – Su kolegomis esame diskutavę, kodėl lietuviams krepšinis yra toks svarbus. Matyt, tai atėję dar iš tų laikų, kai Žalgiris žaisdavo su CSKA. Jei mūsiškiai pralaimėdavo, apsipildavome ašaromis. Užtat ir dabar, tapę treneriais, nenorime pralaimėti.“ K.Maksvytis juokiasi prisiminęs savo mamos Onutės pasakojimus, kaip šeimos nariai, susėdę lošti kortomis, jam nuolaidžiaudavo. „Pasirodo, jie specialiai man leisdavo laimėti, nes kitaip akyse pasirodydavo ašaros. Ir visi turėdavo žaisti tol, kol laimėsiu aš“,- prisiminimais pasidalijo K.Maksvytis. Tikslas – būti pirmiems Vienintelis tikslas – laimėti – buvo keliamas ir Lietuvos devyniolikmečių rinktinei, vykstant į pasaulio krepšinio čempionatą. Nors komandai teko pajusti ir pralaimėjimo kartėlį, tačiau treneris K.Maksvytis sakė niekuomet nesuabejojęs, kad būtent jai atiteks nugalėtojų laurai. „Pirmąsias rungtynes pralošėme kroatams: jie sužaidė idealiai, o mes – prastai, tai buvo ne mūsų diena. Kamuolys yra apvalus, pralaimi ir geros komandos. Todėl žaidėjams kalėme į galvas, kad turime dirbti sunkiausiai iš visų komandų, nes jei dirbsime vidutiniškai, vidutiniškai ir žaisime. Susitarėme, kad kiekvienas stengsis iš visų jėgų ir sieksime tik pirmosios vietos. Žaidėjai turėjo būti nusiteikę laimėti“,- kalbėjo K.Maksvytis.
Pasak K.Maksvyčio, komandą siekti pergalės uždegė Lietuvos sirgaliai, kurių Latvijos sporto arenose susirinkdavo pilnos tribūnos. „Esame ambicingi, todėl būtų buvę gėda pralaimėti prieš savo fanus.“ Kad iškovotų pergalę, jaunimo rinktinė dirbo ne tik krepšinio aikštelėje – viso čempionato metu ji laikėsi griežtos dienotvarkės: vaizdo įrašų peržiūra ir savo bei varžovų klaidų analizė, treniruotės, subalansuota mityba, būtinai – pietų miegas. Svarbu viskas, kas padeda išlaikyti geriausią fizinę formą. Per atostogas grąžina skolą šeimai Per čempionatą susikoncentravęs tik į darbą buvo ir komandos treneris J.Maksvytis. Jis tik prieš varžybas pamojuodavo rungtynes tarp žiūrovų stebėjusiems savo artimiesiems, ir visas mintis skirdavo krepšiniui. „Tai – dar ne jis. Laukiu, kada sugrįš tikrasis Kaziukas“,- švelniai žvelgdama į K.Maksvytį tarė jo žmona Eglė. Moteris žino, kad po svarbių ir sekinančių varžybų maratono geriausiai jos vyras jėgas atgauna tik palikus jį tyloje ir ramybėje. „Reikia turėti kantrybės,- ką reiškia būti krepšinio trenerio žmona, sakė E.Maksvytienė. – Kazio dažnai nebūna namuose, todėl visa namų buitis – ant mano pečių. O kai dar auga dukrytė Goda – tik spėk suktis. Tačiau aš nesiskundžiu – per dažnus išsiskyrimus labai vienas kito pasiilgstame, neturime kada pyktis.“ Treneris prisipažino, kad ir dabar per atostogas jis stengiasi atiduoti skolą savo šeimai, kuriai rengiantis čempionatui negalėjo skirti daug laiko ir dėmesio – ypač 1 metų 5 mėn. dukrai Godai, kuri taip greitai mokosi naujų dalykų. „Įsitvirtinti krepšinio pasaulyje nėra lengva. Po to, kai laimėjome Europos čempionatą, sulaukiau pagyrų, bet nė vieno darbo pasiūlymo. Tik dabar įvertino mano darbą, pamatė, kad gerų rezultatų pasiekėme neatsitiktinai“,- sakė K.Maksvytis, prisipažinęs, kad jau turi keletą darbo pasiūlymų, tačiau dar nėra apsisprendęs, kurį pasirinkti. Jo apsisprendimui didelę įtaką turi ir šeima – vardan jos treneris mieliau liktų dirbti Lietuvoje. Žiūrovų tribūnoje – ir žmona „Kai laimime, atsiranda ir netikrų draugų, o šeima palaiko ir yra šalia net ir liūdniausiais momentais“,- sakė K.Maksvytis, kuris su kauniete anglų kalbos specialiste Egle šeimą sukūrė daugiau negu prieš dvejus metus. E.Maksvytienė dažnai sporto arenoje „gyvai“ stebi, kaip žaidžia vyro treniruojama komanda, tačiau ji savo nuomonę apie įvykusias varžybas nutyli. „Namuose apie krepšinį nekalbame. Su Kaziu galiu tik bendrai pašnekėti, kokio charakterio yra žaidėjai, kokios nuotaikos buvo aikštelėje ir panašiai. Tiesą pasakius, per varžybas mano akys dažniau krypsta ne į žaidėjus, o į trenerių suolelį – man įdomiausia, kas ten vyksta,- pasakojo E.Maksvytienė. – Kai ateinu į varžybas, kiti žiūrovai nežino, ar čia savas ar ne. Tokių „perliukų“ apie žaidėjus prisiklausau. Man įdomu stebėti aplinką, tik nervinuosi, kad visi dedasi esą krepšinio ekspertai.“ E.Maksvytienė pasaulinę šlovę pelniusį krepšinio strategą pažįsta visai kitokį, negu žiūrovai įpratę matyti sporto arenoje – linksmo būdo, geraširdį, kompanijos sielą. „Toks trenerio vaidmuo. Turi išlikti santūrus, griežtas, nesikarščiuoti ir tramdyti emocijas, nes tik šaltu protu galima priimti gerus sprendimus“,- save krepšinio aikštelėje apibūdino K.Maksvytis. Dar tik kuria savo žaidimo filosofiją K.Maksvytis svarsto: galbūt jo gyvenimo kelias būtų pasisukęs kita linkme, nes mokykloje buvo gabus ne tik sportui, bet ir humanitariniams dalykams – sekėsi kalbos, istorija, geografija. Pašnekovas mano, kad įtakos jo karjeros pasirinkimui turėjo ir šviesaus atminimo Darbėnų kūno kultūros mokytojas Zigmantas Grikšas, entuziastingai jaunuolius užbūręs krepšiniu. Tačiau buvusiam vienam geriausių Darbėnų krepšininkui, K.Maksvyčiui, įstojus į Kūno kultūros akademiją teko iš naujo įrodyti savo pranašumą. „Kūno kultūros akademijoje supratau esąs vidutiniokas ir tai man buvo smūgis. Iš pradžių gal ir atrodė, kad bendramoksliai iš didmiesčių ir turėję gerus trenerius yra labiau savimi pasitikintys. Bet kaimo žmonės yra paprastesni, geresni, mažiau išlepinti – tai padeda ir krepšinio aikštelėje,- kalbėjo K.Maksvytis, nesikratantis fakto, kad kilo iš mažo provincijos miestelio. – Gana vėlai – tik akademijoje – išmokau krepšinio pagrindų, ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. Esu dar jaunas treneris, dar neturiu savo žaidimo filosofijos, ją tik kuriu. Nesu tobulas nei aikštelėje, nei gyvenime. Bet stengiuosi mokytis.“
|
|
