|
|
|
Rašymas – lyg žaibo iškrova
Salantuose gyvenanti 49-erių Virginija Jonkienė, paskatinta Kretingos neįgaliųjų draugijos vadovo Jono Tiškaus, pirmąkart išdrįso paviešinti savo eilėraščius: vienuolika jos eilėraščių buvo išspausdinta almanache „Šviesos blyksniai“. V.Jonkienės eilėraščiuose atsiveria jausminis pasaulis, jos akis pastebi ir gyvenimo miniatiūras. Moters mintys linksta ir į krikščioniškos būties pasvarstymus, nevengia ji ir proginių eilių. „Aš nė pati nežinau, kaip į mane atkeliauja mintys, kurios laisvai ir nevaržomai pavirsta žodžiais. Kasdieninėje kalboje, atrodo, tų žodžių nevartoji - tokių gal nė nereikia. O kai pasilieku viena tylumoje, atsiveria visai kitoks pasaulis. Tada ir gimsta mano eilės“, - atviravo moteris. Eiliuoti ji sakė pradėjusi dar mokyklos suole: „Sąsiuvinius prirašydavau, bet viską per kaminą paleisdavau, nes niekam nedrįsau parodyti. O gimti pirmiems poetiniams žodžiams skatindavo ir mama: ji vis prašydavo ką nors eiliuotai pasakyti“. V.Jonkienė sakė, kad vienumoje labai mėgstanti skaityti ir knygas. „Kiek jų perskaičiau – per kalną neperlipčiau“, - vaizdingai palygino ji. Tačiau tyla ir ramybė jos namuose yra prabanga, nes Virginijai tenka pasirūpinti sunkią negalią turinčiu vyru Algiu bei vaikais. Todėl kiekviena iš buities sau pačiai išvogta valandėlė skirta popieriaus lapui ir užplūstančių minčių tėkmei.
|
|
