|
|
|
Kraštiečio kūrybinį kelią pratęsė jo duktė
Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengtoje literatūrinėje popietėje kretingiškiai turėjo retą progą sužinoti apie mūsų kraštietį – poetą, prozininką, dramaturgą, visuomenės veikėją ir politinį tremtinį - Antaną Surblį iš jo dukters, taip pat bandančios save žodinėje kūryboje, gargždiškės Aidos Surblytės – Vyšniauskienės lūpų.
Pažinojo Aleksandrą Solženyciną Nors A.Surblys gimė ir mirė kaimyniniame Gargždų mieste, visgi jis yra laikomas ir iškiliu mūsų krašto žmogumi: jis mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje, dalyvavo Lietuvos laisvės armijos judėjime. 1946 m. Kretingoje buvo suimtas ir išgabentas į Magadano kalėjimus. Kretingos M.Valančiaus viešajai bibliotekai A.Surblytė – Vyšniauskienė atvežė surinktos ir išsaugotos unikalios bibliografinės medžiagos apie savo tėvą. Ji pasakojo, kad tėvas buvęs nekalbus – labiau dėl išgyventos gulagų patirties, negu dėl charakterio - ir savo gyvenimo istorijų vaikams nepasakodavęs. „Apie savo tėvą daugiau sužinojau iš močiutės, kuri, skirtingai nuo senelio, savo vaiką lenkusio prie žemės darbų, labai norėjo, kad jos sūnus siektų mokslo. Todėl pati jį su arkliais ir išvežė į Kretingos vienuolyno gimnaziją. Žinau, kad tėvą priglobė ir apgyvendino Akmenės gatvėje gyvenusios vienuolės. Mokėsi gerai, Kretingoje įsitraukė į antisovietinę veiklą, už tai ir buvo nubaustas kalėti 10 metų Magadane. Dirbo anglies ir aukso kasyklose. Lageriai palaužė tėvo sveikatą, bet ne jo valią ir gebėjimą rašyti. Teko girdėti, kad tėvas kalėjo kartu su garsiu rusų rašytoju Aleksandru Solženycinu, kuris vedė įkalinimo dienoraštį. Atrodo, jis kvietė talkinti ir mano tėvą, bet dienoraštį atėmė, o taip pat ir daugybę mano tėvo eilių“, - kalbėjo A.Surblio duktė. Pjesę statė ir Juozas Miltinis A.Surblys iš įkalinimo sugrįžo 1956 m. Dirbo įvairius darbus, buvo aktyvus Klaipėdos miesto literatų būrelio narys, rašė eilėraščius, poemas, apsakymus, esė, pjeses. Tačiau dėl saugumo persekiojimo jam buvo sunkoka publikuoti savąją kūrybą. Vis dėlto dalį kūrinių spausdino populiarūs to meto laikraščiai bei žurnalai. „Tėvo draugas Jonas Kudžma man pasakojo, kad tėvas buvęs toks užsispyręs, jog nuvykęs pas Juozą Miltinį ir gyvenęs pas jį savaitę – tol, kol šį įtikinęs pastatyti jo sukurtą pjesę“, - prisiminė A.Surblytė – Vyšniauskienė. Anot jos, tėvo pjeses be J.Miltinio statė ir Klaipėdos dramos teatras. 1965 m. buvo išleista A.Surblio knygelė vaikams „Vėjo malūnėlis”, o po jo mirties – eilėraščių knyga „Laukus nesulaukus“. Tačiau daug poeto ir dramaturgo kūrinių liko nesudėta į jokius rinkinius. Gargždiškė prisiminė, kaip jos tėvo kūrybą nuolat spaudė sovietinio režimo letena: „Tėvas mirė 1980-aisias, būdamas 56-erių. Po jo mirties daugybės laikraščių bei žurnalų redakcijos atsiuntė užuojautas ir atsiprašė, kad ne viską, ką brandaus sukūrė tėvas, tuo metu galėjo spausdinti“. Po Nepriklausomybės atkūrimo A.Surblio kūryba, kuri yra unikalus sovietinėje priespaudoje kalėjusio žmogaus liudijimas, buvo spausdinta antologijoje „Tremtinio Lietuva“, Kolymos politinių kalinių eilėraščių rinktinėje „Amžino įšalo žodžiai“, Klaipėdos rajono literatų kūrybos almanache „Iš minčių ir akimirkų“. Eilėraščio tėvui dar neparašė A.Surblytė – Vyšniauskienė atviravo, jog vaikystėje tėvo parašytus eilėraščius vaikams perskaitydavo mama. „Ne viską tuomet supratau: tėvo eilės man atrodė pernelyg sudėtingos ir sunkios. Tik ilgainiui pradėjau suvokti, ką jis norėjo pasakyti“. Mėgstamiausias jos tėvo parašytas eilėraštis vadinasi „Testamentas“, kurį ji perskaitė ir popietės dalyviams. Aida užaugo ant Minijos kranto, apsupta vaizdingų jos slėnių. Tėvo perduota meilė gamtai bei eilėmis išreikštas jo giedras žvilgsnis į ateitį, paskatino ją išlaisvinti ir savo mintis. Jos ėmė lietis žodžiais ir gulė į eiles. Paprastas, nuoširdžias, išjaustas. „Jokiu būdu nelaikau savęs poete – man labai toli iki poezijos meno pažinimo, toli iki tėvo kūrybinės brandos. Bet, matyt, pagal liaudies patarlę – visgi esu tas obuoliukas nuriedėjęs nuo didelės obels“, - samprotavo kurianti moteris. Pernai Aida Surblytė – Vyšniauskienė surinko tai, ką pati iš ilgesio tėvui ir tiems laikams, kai motina garsiai jiems – vaikams - skaitė eiles, ir sudėjo į pirmąjį rinkinį, kurį pavadino „Prie Minijos vingio“. Jos eilėraščiai – tarytum mergaitės - moters – motinos sielos atsivėrimas su įvairialypiais pojūčiais, pastebėjimais, mintimis. A.Surblytė – Vyšniauskienė atviravo, jog labai norinti parašyti kažką gražaus ir paskirti savo tėvui. Tačiau ligi šiol tai jai dar nepavykę. Antano Surblio įvairialypę kūrybą ir brandą liudija tai, kad jis įtrauktas į Lietuvos literatūros enciklopediją bei Lietuvos rašytojų sąvadą, jo kūrinius spausdino brandūs Lietuvos leidiniai, skaitė per radijo laidas, pjeses statė dramos teatrai.
|
|
