|
|
|
Valančių giminė Kalnalio metrikų knygoje
Išlikusioje pirmojoje Kalnalio Šv.Lauryno bažnyčios krikšto metrikų knygoje Valančių arba Valančiauskų pavardė paminėta net 45 kartus. Šioje bažnyčioje buvo pakrikštyti 9 iš 11 Motiejaus Valančiaus brolių bei seserų, tarp kurių – ir jis pats, pakrikštytas 1801 vasario 17-ąją, antrądien po gimimo. Per 30 metų – tūkstantis įrašų Šiemet, minint 210–ąjį Žemaičių vyskupo gimimo jubiliejų, Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas išsamiai išnagrinėjo pirmąją Kalnalio bažnyčios krikšto metrikų knygą ir patikslino ligi šiolei žinomus faktus apie M.Valančiaus giminę. Pirmoji krikšto metrikų knyga buvo pradėta pildyti 1793 m., o užbaigta 1821 m. Joje yra 75 numeruoti lapai, kuriuose įregistruota 1 tūkst. 19 kūdikių, jų gimimo vieta, tėvai bei krikštatėviai. J.Kanarskas nustatė, jog per kone tris dešimtmečius Kalnalio bažnyčioje buvo krikštijami naujagimiai iš aplinkinių Salantų parapijos kaimų: Barzdžių, Klausgalvų, Klausgalvų Medsėdžių, Sausgalvių, Reketės, Imbarės, Žalimų bei Nasrėnų. Buvo pakrikštyta keletas Kartenos bei Platelių parapijų vaikų. Daugiausiai – 52 - kūdikių buvo pakrikštyta 1809 m., o mažiausiai – 24 – 1807 m. Metrikų knygą vedė net keturi Kalnalio bažnyčioje dirbę kunigai: Juozapas Skalskis, Antanas Kaminskis, Laurynas Kovalskis ir Jonas Kontrimas. Ši knyga ilgus metus buvo saugoma Kalnalio bažnyčioje, o po Lietuvos aneksijos 1940 m. kartu su kitų bažnyčių dokumentais atvežta į Kretingos apskrities archyvą. Po Antrojo pasaulinio karo archyvas buvo apleistas ir pradėtas grobstyti. Kalnalio metrikų knygą pavyko išgelbėti kraštotyrininkui ir muziejininkui Ignui Jablonskiui. Nuo 2001 m. knyga saugoma Kretingos muziejuje. Tarp brolių – du kunigai ir teisininkas Motiejaus Valančiaus tėvas Mykolas 1795 m. vedė Oną Stankutę arba Stankevičiūtę. Po metų – 1796-aisiais - pora susilaukė pirmagimės dukters Marijonos. J.Kanarskas pagal metrikų knygą chronologiškai nurodė kitų 8 vaikų krikšto chronologiją: 1800 m. gimė Juozapas, 1801 m. – Motiejus Kazimieras, 1803 m. – Pranciškus, 1805 m. – Petronėlė, 1808 m. – Felicijus, 1810 m. – Ona, 1812 m. – dvynės Antanina ir Ona. Dar kiti du vaikai – 1797 m. gimęs Mykolas ir Magdalena, matyt, buvo pakrikštyti Salantų parapijinėje bažnyčioje. Itin kuklių duomenų tėra išlikę tik apie vyriausiuosius M.ir O.Valančių vaikus: Marijona ištekėjo už Adomo Viskanto į Sausgalvius ir Kalnalyje krikštijo sūnų Ignotą Lauryną, Mykolas tapo pranciškonų kunigu tėvu Julijonu ir yra palaidotas senosiose Kretingos kapinėse. Didžiausią šlovę Valančių giminei atnešė Motiejus Kazimieras, tapęs Žemaičių vyskupu, lietuviškos prozos pradininku ir blaivybės sąjūdžio įkūrėju. Jis mirė 1875 m. ir yra palaidotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kriptoje. Felicijus studijavo teisę Dorpate (Tartu). 1810 m. gimusi Ona netrukus mirė, o po dvejų metų tuo pačiu vardu buvo pakrikštyta viena iš dvynukių. Šeimos galva Mykolas Valančius mirė 1828 m. ir yra palaidotas Salantų parapijos Gargždelės kapinėse, o Ona po vyro mirties gyveno kartu su dukterimi Petronėle. Manoma, kad ji palaidota Varnių katedros rūsyje. Siekė bajoriškos kilmės Mykolas Valančius priklausė pasiturinčių ir įtakingą socialinę padėtį bendruomenėje turinčių valstiečių luomui. Jis sumaniai tvarkė ūkį ir turėjo lėšų į mokslus išleisti 3 sūnus, o taip pat sukrauti kraičius dukterims. „Tvirta ekonominė padėtis ir finansinė būklė skatino Mykolo šeimą ištrūkti iš žemiausio socialinio sluoksnio ir siekti bajorams teikiamų privilegijų bei lengvatų. Ano meto suvokimu, vienu iš bajoriškos kilmės požymių buvo laikoma sulenkinta pavardė“, - J.Kanarskas patikino, jog pirmąkart sulenkinti savo pavardę Valančiai pabandė 1800 metais: pirmiausiai buvo sulenkinta Onos Valančienės mergautinė pavardė – Stankiewiczowna. 1804-1807 m. Mykolas Valančius ir jo seserys priėmė naują pavardės formą ir tapo Valančiauskais, o tarmiškai – Valončiauskiais. Kitas bajoriškos kilmės požymis buvo santrumpos G.D. – Generosus Dominus (Kilmingasis ponas) arba M.D. – Magnificus Dominus (Šlovingasis ponas). Prie Valančiausku tapusio Mykolo Valančiaus pavardės kilmingumą liudijanti santrumpa G.D. pirmąkart įrašyta 1808 m., krikštijant sūnų Felicijų, o vėliau - kone prie visų giminės narių. „Iš tikrųjų Valančių giminė, bažnytiniuose dokumentuose pradėjusi tituluotis kaip kilminga, šio titulo neįgijo ir bajorais netapo. Tačiau Mykolas Valančius buvo pakankamai įtakingas bendruomenėje, kad, jam pageidaujant, Kalnalio bažnyčios kunigai neatsisakydavo įrašyti bajoriškos kilmės nuorodas. Tai leido Valančiams naudotis kai kuriomis bajorų luomo lengvatomis, o svarbiausia – išleisti vaikus į mokslą ir dviem sūnums – Mykolui ir Motiejui Kazimierui – praskinti kelią į dvasininkų luomą“, - tvirtino istorikas. Metrikų knyga, anot jo, liudija, kad Motiejaus Valančiaus krikšto įrašas buvo taisomas - į lenkiškas ištaisytos tėvų pavardės, o vėliau prirašytos ir jų kilmingumą įrodančios raidės G.D. Manoma, kad šį įrašą, 1817 m. rengiant M.Valančiaus dokumentus į Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokyklą, pataisė Kalnalio kunigas A.Kaminskis. „Dvigubas Motiejaus Kazimiero vardas, kuriuo vyskupas pasirašinėdavo savo ganytojiškus laiškus, taip pat - bajoriškumo siekio įrodymas. Gerbdami vyskupo valią, taip jį turėtume vadinti ir šiandien“, - įsitikinęs J.Kanarskas.
|
|
