Pas batsiuvį – lyg į muziejų

Į avalynės taisyklą Vytauto gatvėje, Kretingoje, nunešus susiūti praplyšusius batus, apima nuostaba – ar kartais ne į senienų muziejų pataikyta: aplink – vien senoviniai daiktai, o batų lyg ir nesimato. Tai - kretingiškio batsiuvio Domininko Žilio valdos.

Domininkas Žilys pademonstravo, kaip senovėje tokiais svarmenimis būdavo sveriami grūdų, miltų maišai, kumpiai, dešros ir kiti produktai.

Nedideliame kambarėlyje ant sienų - medžioklės trofėjai, senovinė karinė amunicija, sovietinių medalių kolekcija, prieškariniai buities prietaisai, ant koklinės krosnies – eilė lygintuvų. Pasienyje - dar tebeveikiantis 1937 metų gamybos radijo aparatas „Eltra Air Prince“.

„Įsigijau jį iš vieno palangiškio: dar gaudo bangas, tačiau beina tyliai – lempos nusilpę. Pakeisti jų nebėra kuo, nes tokių nė seniai nebegamina, - aprodydamas senienas, komentavo šeimininkas. – Turiu smetoninių „prosų“, į kuriuos būdavo dedamos žarijos, ir šie išspausdavo karštą garą. Va čia - varpeliai nuo karvių ir ožkų sprandų. Ūkininkai seniau jais pažymėdavo į ganyklas išvaromus gyvulius, kad atsektų, kur šie nuklydo“.

Ypač vertingas, D.Žilio manymu, yra Tado Blindos laikų bizūnas, kuriuo mušdavę baudžiauninkus – tokį pat jis matęs kino filmo apie šį „svieto lygintoją“ epizoduose.

Šeimininką itin domina kariniai eksponatai – diržai, įvairūs ženklai, medaliai. Savo vietą lentynose surado ir senovinis šalmas bei milicininko kepurė. O viena močiutė, pamačiusi, jog meistras mėgstąs senienas, padovanojo paveikslą, vaizduojantį kovas su bermontininkais.

D.Žilio dirbtuvėse sukabinti ir senoviniai batsiuvio reikmenys - įvairios ylos, žirklės, kuriais jis dar ir šiandieną pasinaudojąs. Greta jų – ir keletas „bezmienais“ vadinamų senovinių svarmenų. Yra ir lietuviškos medinės klumpės. „Pas mane - kaip pas garsųjį šiaučių kriaučių Palangos Juzę“, - juokavo šeimininkas.

Domininkas sakė, jog batsiuvio amatu verčiasi kone keturis dešimtmečius: sovietmečiu jis – ilgametis Kretingos buitinio gyventojų aptarnavimo avalynės taisyklos meistras. Batsiuvys prasitarė, jog šiuolaikinės avalynės nė iš tolo nebesulyginsi su sovietinių laikų batais: „Dabartiniai labai suprastėję: vidpadžiai – popieriniai, vietoj odos – dermantinas. Retai bepasitaiko taisyti batus, kurios visos dalys – padas, vidpadis ir viršus – būtų pagaminti iš grynos odos“.

Kai prieš 6 metus jis įsigijo nuosavybę Vytauto gatvėje, čia atsirado erdvės ne vien darbui, bet ir nedideliam mėgėjiškam muziejui.

„Nenoriu laikyti jų kažin kur užkišęs: juk senas, nebenaudojamas daiktas įdomus tuo, kad gali gyventi dar ir kitą gyvenimą. Tegul ir kiti žmonės pasidžiaugia, - kažin ko, labai vertingo ir saugotino, aš neturiu“, - kalbėjo D.Žilys.

O ir pačiam smagu darbuotis tokioje neįprastoje draugijoje – kiek minčių kyla žvelgiant į tuos senus daiktus. Senienų rinkimo „liga“ batsiuvys sakė susirgęs maždaug prieš dešimtmetį. „Nuvažiuojame su žmona į Klaipėdos ar Rietavo turgų: ji – į drabužius, o aš - į senienas prapuolu“, - juokavo vyras.

• Rašyti komentarą (3)