|
|
|
Kompleksų šarvus laužo savanorystės patirtis
Jie drąsiai kalba apie savo jausmus ir tai daryti moko kitus. Jie sako neturį laiko pagalvoti apie cigaretes ar alkoholį, nes jų dienos „sprogsta“ nuo daug įdomesnės veiklos: konferencijos, mokymai, ekskursijos, žygiai ar kulinariniai vakarai. Nors jie juokiasi neišmanėlių pavadinti sekta, tačiau akivaizdu – staigiai populiarėjanti programa „Sniego gniūžtė“ kuria naują bendruomenę, kurios nariams dalintis gerumu – ne gėda.
„Gera būti geram“,- tai žodžiai, tapę gyvenimo filosofija daugeliui programos „Sniego gniūžtė“ dalyvių. Pajautę, kaip lengvai gali būti nutrintos baimės ribos, jaunuoliai savo patirtį, dalyvaudami programoje, perduoda kitiems – taip „sniego gniūžtė“ tarsi ridenama didėja ir savo idėja sužavi vis daugiau jaunų žmonių. Vadovauja paaugliai Kiekvieną savaitę jauni žmonės iš Klaipėdos, Kretingos ir Palangos susitinka uostamiestyje, Dvasinės pagalbos jaunimui centre, kur savanoriauja vykdydami programą „Sniego gniūžtė“. Maždaug pusė čia susirenkančių savanorių – iš Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos, kur „Sniego gniūžtė“ ridenama šeštus metus. Nors pagrindinė programos, kurią sukūrė amerikietis Džekas Irvinas, ašis – visą savaitgalį vykstanti „Sniego gniūžtės“ stovykla, tačiau lietuviškas jos variantas kur kas įvairiapusiškesnis ir apima daugiau veiklos. Savanoriai ne tik populiarina „Sniego gniūžtės“ programos idėjas, rengia stovyklas ir tai daryti moko kitus, bet ir kartu leidžia laisvalaikį – keliauja į ekskursijas, žygius, dalyvauja teminiuose vakaruose ir konferencijose, diskusijose. Ką veikti per stovyklas ar susitikimus – pasiūlo ir nusprendžia patys paaugliai, kuriems suaugusieji, vadinami programos koordinatoriais, tik padeda įgyvendinti idėjas. Buria „geriečius“ mokinius „Mes nesiekiame „išgydyti“ tų jaunuolių, kurie jau rūko ir vartoja alkoholį, nors kartais savaime taip nutinka: įsitraukę į veiklą jie pamiršta svaigalus. Mes dirbame su „geriečiais“ paaugliais, kad jie čia rastų draugų ir užsiėmų, ir nepasiduotų blogų kompanijų įtakai,- sakė Dvasinės pagalbos jaunimui centro savanoris ir „Sniego gniūžtės“ koordinatorius 24 metų Žilvinas Vaišnoras. - Savanorystei mokiniai atiduoda apie 20 val. per mėnesį, o artėjant stovyklai ar svarbiam renginiui – ir daugiau.“ „Man sunku savanorystę pavadinti darbu. Iš tikrųjų aš tedarau tai, kas man labiausiai patinka,- kalbėjo Elena Daugnoraitė, kuri dalyvaudama „Sniego gniūžtės“ veikloje savyje atrado komikės talentą. – Vaidindama nevykėlę sportininkę per stovyklas visai nejaučiu scenos baimės, nes publika labai šiltai priima.“ Labiau pasitiki savimi „Sniego gniūžtei“ Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje vadovaujanti mokinė Aurelija Žiliutė pasakojo į programą įsitraukusi netyčia. „Pagavau programos „kabliuką“, ir ji mane pasiglemžė. Seniau mėginau groti, šokti, bet vėliau pastebėjau, kad man geriausiai sekasi čia: apima malonus jausmas, kai matai, kaip žmonės per dvi dienas pasikeičia“, - kalbėjo A.Žiliutė. Į „Sniego gniūžtę“ įsisukę paaugliai išmoksta kalbėti apie jausmus, savo išgyvenimais atvirai pasidalinti su kitais, pasitikėti savo jėgomis ir atskleisti geriausius gebėjimus – tai, kas netelpa į mokyklinės programos rėmus, tačiau yra labai reikalinga gyvenime. „Įgavau daugiau drąsos, ypač kalbant prieš auditoriją ar suvaldant grupę žmonių. Išmokau į viską žvelgti iš gerosios pusės,- sakė J.Pabrėžos gimnazijos mokinė Gintarė Šeirytė. – Džiaugiuosi, kai matau, kaip per stovyklas bendraamžiai tampa drąsesni, išdrįsta užkalbinti kitus.“ „Sniego gniūžtės“ savanorė Dovilė Šeputytė pasakojo, kad per stovyklas įgyta patirtis jai padeda gyvenime. „Sužinojusi, kad naujoje aplinkoje mėgstu būti stebėtoja, nuvykusi į sanatoriją nutariau elgtis kitaip. Nutariau nelaukti kelių dienų, kol atsiskleisiu kitiems – greitai susidraugavau su naujais žmonėmis ir jau antrą dieną sanatorijoje mane visi pažinojo“,- juokėsi D.Šeputytė. Požiūrį pakeisti sunku Ž. Vaišnoras pasidžiaugė, kad „Sniego gniūžtė“ tampa paauglių mada – kartais norinčių dalyvauti stovyklose yra tiek daug, kad visų sutalpinti yra fiziškai neįmanoma. Tačiau tai rodo, kad sėkmingai įgyvendinamas „Sniego gniūžtės“ principas – ne visą laiką dirbti su tų pačių jaunuolių grupe, tačiau pritraukti vis daugiau naujų žmonių. Todėl Ž.Vaišnoras pasakojo, jog „Sniego gniūžtės“ stovyklos kaskart organizuojamos vis kitoje mokykloje, nors jų vadovai ne visada noriai duris atveria naujai idėjai. „Visuomenės požiūrį sunku pakeisti: mažai žinodami apie mūsų veiklą, žmonės mus pavadina sekta. Iš tikrųjų mūsų programa moko socialinių bendravimo įgūdžių, skatina veikti. Tai ir traukia vaikus dalyvauti „Sniego gniūžtės“ veikloje,- kalbėjo Ž.Vaišnoras. – Socialinis darbas nėra išmatuojamas: juk nesuskaičiuosi, kiek žmonių atitraukėme nuo rūkymo ar alkoholio. Todėl sunku įrodyti, kad socialinis darbas irgi yra darbas.“ Jam pritarė ir „Sniego gniūžtės“ programos koordinatorė Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje Daiva Firantienė: „Kol programa įsibėgėjo, reikėjo pastangų, kad pralaužtume ledus. Būdavo, jog mokiniai prašydavo pasikalbėti su jų tėvais, kad paaiškinčiau, ką mes veikiame, ir vaikus leistų į stovyklas. Todėl kitą kartą „Sniego gniūžtės“ stovykloje pakviesime dalyvauti ir tėvus, nes jų vaidmuo vaikų gyvenime yra labai svarbus.“ „Švelniukų“ galia „Sniego gniūžtės“ savanoriai – Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos mokiniai - pasakojo, kad per savaitgalio stovyklos išgyvenama visa jausmų skalė: linksmybes keičia atviri pokalbiai prie žvakių, aktyvius žaidimus – ramūs pasisėdėjimai. Todėl stovyklai pasibaigus ir dalyviams atsisveikinat, visų akyse sužiba ašaros. Susipažinti ir parodyti savo draugiškus jausmus padeda įvairūs žaidimai, pavyzdžiui, dalijimasis „švelniukais“: vienas kitam sakydami palinkėjimą ant kaklo juostelės užriša storą siūlą ir su tuo žmogumi apsikabina. Stovyklos dalyvių širdis sušildo ir besibaigiant stovyklai atidaromas „paštas“ – kai skaitomi vienas kitam parašyti laiškai. „Sniego gniūžtės“ veikloje dalyvaujantys savanoriai pasakojo, kad stovyklos dienotvarkė tokia pripildyta įvairių užsiėmimų, jog lieka vos keletas minučių, kad paskambintum tėvams papasakoti, kaip sekasi. Įsitraukia kiti miestai „Sniego gniūžtės“ koordinatorė Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje Daiva Firantienė įsitikinusi, kad ši programa nereikalauja daug investicijų, tačiau jos galia ir prasmė – didelė. „Mokiniai randa prasmingos veiklos ir tai yra atsvara kone vienintelei jaunimui prieinamai pramogai Kretingos rajone – tai linksmybės pirtyse“,- apie jaunimo užimtumo problemą kalbėjo D.Firantienė. Matydami, kaip „Sniego gniūžtė“ keičia jaunų žmonių gyvenimo orientyrus, savanoriai plečia veiklą į kitus miestus – kretingiškiai savo patirtį perduoda šiauliečiams, klaipėdiečiai – Nidai. Todėl tikimasi, kad „Sniego gniūžtei“ ritantis per Lietuvą, Dvasinės pagalbos jaunimui centras ateityje suvienys „Sniego gniūžtės“ programos dalyvius iš viso Klaipėdos regiono. FAKTAI Prevencinė programa „Sniego gniūžtė“ per neformalų bendravimą siekia ugdyti savigarbą, norą dalyvauti prasmingoje veikloje ir informuoti apie rūkymo, alkoholio, narkotikų žalą. „Sniego gniūžtės“ judėjimas prasidėjo 1977 m. Rokforde – JAV Ilinojaus valstijoje, o 1996 metais, amerikiečio Džeko Irvino dėka, jis atkeliavo į Klaipėdos Dvasinės pagalbos jaunimui centrą. „Sniego gniūžtė“ yra skirta jauniems žmonėms nuo 14 metų amžiaus, o studentai šią veiklą tęsia programoje „Tiltas“, suaugusieji – „Senių besmegenių“ programoje.
|
|
