|
|
|
Kas padeda įveikti mokinių baimes
Pavasaris – įtempčiausias metas abiturientams, kai su kiekviena tirpstančia diena artėja abitūros egzaminai ir didėja nerimas, kaip pavyks juos „peršokti“. Pavasaris – įtempčiausias metas abiturientams, kai su kiekviena tirpstančia diena artėja abitūros egzaminai ir didėja nerimas, kaip pavyks juos „peršokti“. Tačiau sunkią mokymosi krūvio kuprą jaučia ne tik dvyliktokai, bet ir žemesniųjų klasių mokiniai – tėvai ir mokytojai iš jų reikalauja aukštų rezultatų, ne visada paaiškindami, kaip jų pasiekti. Psichologė ir emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ atstovė Viktorija Jonušė įsitikinusi, kad mokiniams didelis mokymosi krūvis bus įveikiamas tuomet, jei jie jaus artimųjų palaikymą ir mokės susiplanuoti dienotvarkę. Pasak V.Jonušės, „Vaikų linijos“ savanoriai sulaukia skambučių mokinių, kurie guodžiasi nepakeliamu mokymosi krūviu, yra sutrikę, nes nežino, kaip įveikti mokytojų užduotis. „Tyrimų duomenimis, mokiniai, kurių yra geri santykiai su tėvais, mokytojais, bendraamžiais, mokymosi krūvį vertina kaip normalų. Nors jų bendraamžiai, kurie artimų santykių neturi, sako, kad jiems mokymosi krūvis yra per didelis. Taigi kartais bėdos dėl didelio mokymosi krūvio yra kompleksinės, už jų slypi problemos šeimoje, su bendraamžiais ir panašiai“,- sakė V.Jonušė. - Kaip tėvų ir mokytojų raginimai daugiau ir geriau mokytis veikia mokinius? - Tokie pasakymai „pamatysi, kas tau bus, jei nesimokysi“, „blogai išlaikysi egzaminus - susigadinsi gyvenimą“ mokiniams sukelia dar didesnę įtampą. Tuomet egzaminai yra suvokiami kaip bausmė. Negatyvūs skatinimai mažina mokinių motyvaciją, pasitikėjimą savimi. Todėl nereikėtų sureikšminti nesėkmių – juk klaidų padaro ir suaugusieji. Daug vertingesnis yra nuoširdus tėvų palaikymas, pasakymas: „Aš matau, kaip tu stengiesi, ir tikiu, kad gali gerai išlaikyti egzaminus, tau pasiseks“. - Kaip suaugusieji galėtų mokiniams padėti? - Kartais mokiniai grįžę namo susitinka su draugais, naršo internete, žiūri televizorių, o namų darbų imasi tik vėlai vakare, taip trumpindami savo miego valandas. Suaugusieji turėtų vaikams padėti susiplanuoti savo laiką. Jei vaikas dar mažas, galima jo paklausti, ką jis pirmiausiai norėtų veikti – pabūti su draugais ar mokytis. Taip jis bus mokomas prisiimti atsakomybę ir nesijaus muštruojamas su nurodymais, ką ir kada privalo daryti. Vyresnieji gali patys susiplanuoti, kokiam darbui kiek konkrečiai laiko jis gali skirti. Būtina, kad mažiausiai tris kartus per savaitę vaikas užsiimtų aktyvia veikla – lankytų krepšinio treniruotes, šokius. Rekomenduojama, kad vaikas po pamokų vos grįžęs namo pailsėtų, pavyzdžiui, pavedžiotų šunį, atliktų namų ruošos darbus. O mokydamasi jis turėtų pradėti nuo lengvesnių užduočių, tada – atlikti sunkiausias ir pabaigti vėl lengvesnėmis. Ilgiausiai išlaikyti dėmesį galima 45 min., todėl po jų reiktų daryti 10- 15 min. pertraukas. Mokiniai neturėtų mokytis vėlai vakare, nes tada nervų sistema būna pavargusi, susilpnėjęs dėmesys. - Ką daryti, jeigu vaikas visą laiką mokosi? - Vaikas nesimoko visą laiką, nors gali susidaryti toks įspūdis. Besimokantį vaiką gali trikdyti įvairūs dirgikliai – įjungtas internetas, televizorius, grojanti muzika. Todėl vaiko dėmesys nuo mokslų vis nukrypsta kitur – jis atrašo elektronines, telefono žinutes ir pan. Nors vaikas prie knygų praleido visą dieną, tačiau jis tą laiką išnaudojo neproduktyviai, o rezultatų gali ir nebūti. - O jei atvirkščiai – vaikas visiškai nedaro namų darbų, nesiruošia pamokoms? - Tokį elgesį lemia gilesnės priežastys – gal mokinys turi spragų iš anksčiau, tačiau nenorėdamas jų pripažinti problemą vis „atideda“. Gali būti, kad vaikas nesimoko dėl problemų šeimoje ar mokykloje. Kartais vaikai išsigąsta, kiek reiks daug išmokti, ir tai sukelia stresinę reakciją, o ji trukdo susikaupti. Tuomet reiktų didelį darbą suskirstyti į mažesnes dalis, kurias atlikti galima per 45 min. Atlikus kiekvieną mažą užduotį, pavyzdžiui, perskaičius 15 puslapių knygos, reikia daryti pertrauką ir susiplanuoti kitą darbą. Šie maži laimėjimai, kad pavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, suteikia vidinį pasitenkinimą. - Kaip rasti efektyviausią būdą išmokti naują medžiagą? - Mokslininkai išskiria daug mokymosi tipų, tačiau vyrauja trys pagrindiniai: regimasis, girdimasis ir motorinis-lytėjimo. Regimojo tipo žmonėms lengviausia įsiminti naudojantis vaizdine medžiaga, jiems padeda įvairūs grafikai, diagramos, žemėlapiai, santraukos, konspektai. Pavyzdžiui, užsienio kalbos žodžius ar formules jie gali mokytis iš kortelių. Tokius mokinius labai blaško televizorius, internetas, todėl mokantis jų reikėtų vengti. Girdimojo tipo žmonės yra atidūs klausytojai, jie lengvai atpažįsta balsus, gali atkartoti melodijas. Tokie mokiniai geriausiai įsimena garsiai skaitydami ar įsirašydami mokymosi medžiagą į kompaktinę plokštelę ir po to jos klausydamiesi. Įsiminti jiems gali padėti pokalbiai, diskusijos. Kai girdimo tipo žmonės mokosi, negali groti muzika, namiškiai turėtų garsiai nekalbėti. Motorinio-lytėjimo tipo žmonių devizas „padaryk pats“. Lengviausiai jie įsimena ką nors veikdami: patys rašydami ant lentos, atlikdami laboratorinius darbus, dalyvaudami aktyviuose seminaruose, lankydamiesi muziejuose ar judėdami, pavyzdžiui, vaikščiodami po kambarį ar šokinėdami per virvutę. Tėvai tokiam vaikui neturėtų liepti sėsti prie stalo ir ramiai mokytis, nes tai neduotų jokio rezultato. Atsižvelgiant į mokinio mokymosi tipą tėvai turėtų paklausti, kaip jam gali padėti: ar palikti jį tylumoje, ar jam garsiai perskaityti medžiagą, o gal su juo padiskutuoti. Kalbant apskritai, mokiniams gali padėti mokymasis grupėse, savo pavyzdžių sugalvojimas, galima surasti tik sau suprantamą loginę seką. Tarkime, gal istorijos datą lengviau įsiminti pagal telefono mygtukų kombinaciją? - Kaip įveikti norą vis atidėlioti mokymąsi, rašinio rašymą ir pan.? - Atidėliodami sunkų darbą žmonės visaip save pateisina – reikėjo būtinai nuvalyti dulkes, pasitikrinti elektroninį paštą ar nueiti į parduotuvę. Tačiau toks atidėliojimas sukuria dar didesnę įtampą. Žmonės, kurie vis atidėlioja darbus, gali būti aštrių pojūčių mėgėjai, kuriems reikalingas adrenalinas – ar paskutinę minutę jie spės ar nespės atlikti visus darbus. Tokiems žmonėms patarčiau užsiimti aštrius pojūčius suteikiančia veikla, pavyzdžiui, vaidinti teatre, eiti į žygius – tuomet jiems būtų mažesnis noras atidėlioti darbus. Kartais žmonės darbus atidėlioja, nes bijo nesėkmės. Tuomet padeda blogiausio scenarijaus įsivaizdavimas, nes tai sumažina įtampą. Verta pagalvoti, kas blogiausia nutiks, jei blogai parašysi kontrolinį darbą – juk tereiks perrašyti ir tiek. Gali būti, kad žmogus vis nesiima darbo ir todėl, kad sau kelia per aukštus standartus, tačiau reikia susitaikyti, kad ne viską būtina atlikti idealiai. O jei trūksta motyvacijos – patarčiau sugalvoti, koks malonumas laukia po atlikto darbo. Nusistatymą, kad „ką nors privalau atlikti“, reiktų pakeisti „aš renkuosi atlikti šį darbą“. - Ką daryti, kad per atsiskaitymą „neužstrigtų“ atmintis? - Dažnai prieš atsiskaitymą mokiniai vienas kitam „tampo nervus“, kalbėdami, koks baisus kontrolinis laukia, kad jo neišlaikys ir panašiai. Tai sukelia dar didesnę įtampą ir nerimą, o streso lygis padidėja taip, kad užsiblokuoja atmintis. Reikia pasistengti atsiriboti nuo aplinkos ir tiesiog nekalbėti apie laukiantį kontrolinį. Prieš kontrolinį atsisėsti, užsimerkti ir pagalvoti: „Aš daug mokiausi, dėjau pastangų ir parašysiu viską, ką žinau“. Saviįtaiga turi didžiulę jėgą. Stresui sumažinti padeda gilus lėtas kvėpavimas, relaksacijos pratimai, mokantys atsipalaiduoti.
|
|
