|
|
|
Valgo molį ir ginasi nuo ligų
Baubliuose gyvenantis 74-erių Petras Palenskis galėtų būti vadinamas tikruoju bičių valdovu – kolūkio laikais jis rūpindavosi net 200 bičių šeimų. Nuolat būdamas gamtoje ir gerai pažindamas bičių gyvenimą, jis susidomėjo gydomosiomis medaus savybėmis ir pagal senolių receptą išmoko pasigaminti midų. Šiuo metu paniręs į vaistažolių pasaulį, jis atrado dar ir molį, kurį vartoja kaip vaistą nuo visų ligų.
Geriausias – mėlynasis molis P.Palenskis sakė, jog prieš kelerius metus jis skundėsi žemu kraujo spaudimu, bloga savijauta, jėgų stygiumi. Vaistus vartodavęs saujomis, bet jie, anot baubliškio, padėdavę tik tam sykiui. Tuomet pats pradėjęs ieškoti gydymosi būdų ir susidomėjo knygomis apie sveiką gyvenseną bei vaistus iš natūralios gamtos. Anatolijaus Malovičko knygoje „Gydo Dievas ir gamta“ jis paskaitė apie molį – kaip vaistą nuo visų ligų bei organizmo valymo priemonę. „Prieš dvejus metus vartoti molį pabandžiau pats, ir mano negalavimus nuėmė lyg ranka. Nustojau lakstyti pas daktarus - dabar esu sveikas, žvalus ir energingas“, - sakė vyras. Prisikasti molio, jis tvirtino, nusileidžiąs į paminijį. Mažus grumstelius jis išsidžiovina ant radiatoriaus, po to juos į miltus sugrūda grūstuvėje. Arbatinį šaukštelį šių miltelių jis įsiberia į stiklinę filtruoto, bet geriausiai – šaltinio vandens ir drumstą tirpalą išgeria kas rytą. Šią procedūrą jis tęsia 20 dienų, po to padaro 10 dienų pertrauką ir vėl kartoja šį ciklą. Molis, anot jo, tinka kiekvienam organizmui – pereidamas per žarnyną, organizmą išvalo geriau, negu bet kuri klizma. Valyti organizmą galima bet kurios rūšies moliu: iš atkalnės jis parsinešąs raudonojo, bet apylinkėse galima rasti ir mėlynojo, žaliojo, geltonojo ir baltojo molio. Baltasis molis aptinkamas giliuosiuose žemės sluoksniuose, kasant artezinius šulinius. Sveikatai geriausias, anot vyro, yra mėlynasis molis, randamas prie durpynų. P.Palenskis sakė, jog jis bandąs šiomis visiškai negudriomis molio paslaptimis pasidalinti su kitais žmonėmis, bet šie jo nesiklauso. „Žmonės nenori tikėti gamtos galia. Toks jų mąstymas: jeigu vaistas kainuoja šimtus, vadinasi – geras vaistas, o jeigu nekainuoja nieko - nevertas dėmesio“, - apmaudavo baubliškis. Midus „rokoujas“ tris mėnesius Kitas P.Palenskio sveikatos šaltinis – vaistinės žolės, kurių jis išgeria kasdien po kelias stiklines, medus ir iš jo gaminamas ypatingas gėrimas – midus. „Vasarą išeinu į pievas, paminijus ir prisirenku žolių. Štai – ajerų šaknys, jas geriu dėl organizmo dezinfekcijos, šalpusnį – nuo kosulio, asiūklį – nuo plaučių ligų, o sukatžolę geriu šiaip sau, kaip paprastą arbatą“, - traukdamas žoles iš maišelių, jomis gydomas ligas vardijo vyras. Žoles jis būtinai užgeria šaukšteliu medaus, kurio savybės taip pat – skirtingos, nelygu, iš kur bitės sunešė šį brangų saldumyną. Midų taip pat gamina nuo seno - dėl savęs ir svečiui pavaišinti. Turi savo išbandytą receptą – midų jis raugia su natūraliu juodųjų serbentų raugu. „Būna ir kitokio raugo, tarkim – su žiedadulkėmis, bet man skaniausias yra šis“, - tvirtino bitininkas. Midų jis gamina taip: paima bičių korių dangčius ir karštu vandeniu nuplauna nuo jų saldžią masę. Virina ją vandenyje tol, kol išnyksta putos. Po to pila išrauginto juodųjų serbentų skystimo ir gėrimą palieka rūgti. Jei neturi korių, deda tikrą medų tokiu santykiu: 1 l gryno medaus - 5 l vandens. „Kol išrūgsta, midus „rokoujas“ maždaug tris mėnesius“, - vaizdžiai rūgimo procesą apibūdino pašnekovas. Šį midaus receptą bitininkas žino nuo senų laikų ir, kaip tvirtino, jis atkeliavęs iš senų knygų. Todėl tikėtina, kad taip midų gamino ir mūsų protėviai. Bites pažįsta kaip save patį Baubliškis sakė, jog savo kasdieninio raciono jis neįsivaizduojąs be medaus – šio itin vertingo produkto. O pavasarį ne tik kaip vaistą nuo peršalimo ligų, bet ir kaip sveikatą stiprinantį produktą, jis siūlo pasigaminti medaus, saulėgrąžų aliejaus ir citrinų masę, viską dedant lygiomis dalimis, ir nepagailėti česnako. Ypatingą medaus vertę P.Palenskis žino pats: bitininkystė daugiau kaip 40 metų buvo jo pagrindinis darbas. Pabaigęs bitininkystės mokyklą Dotnuvoje, bitininkavo Aleksandrave, Plungės rajone. Vėliau tapo ilgamečiu tuometinio „Jaunosios gvardijos“ kolūkio bitininku, o šiam iširus pats perėmė visą bičių ūkį. „Sovietmečiu prižiūrėdavau net ligi 200 avilių, po privatizavimo man liko 90 šeimų. Tačiau pirmais Nepriklausomybės metais, iš po žiemos, man beliko tik 1 šeima – mat, elektra iš bičių buvo išvaryti nuodai. Sovietmečiu iš bičių nuodus imdavo taip: prijungdavo prie tinklo elektrą, ir suerzintos bitės pykdamos išleisdavo nuodus. Matyt, neapskaičiavo srovės, ir bitės žuvo“, - pasakojo bičių žinovas. Vyras galėtų valandų valandas pasakoti apie subtilų bičių gyvenimą ir jų draugystę. Šiandien P.Palenskio bičių ūkyje žiemoja 40 šeimų, - aviliai traukia pakeleivio akį dešiniapus kelio, vos įvažiavus į Baublių gyvenvietę.
|
|
