Įrištą knygą vežėsi į tremtį ir tebesaugo ligi šiol

Kretingiškė Stasė Ruzgailienė – viena iš tų šviesuolių, kurie apdovanoti ypatingu gebėjimu iš gyvenimiškos patirties ir knygų atkeliavusią šviesą skleisti aplink save. Ne vieną likimo išbandymą ištvėrusi 88-erių moteris spausdintą žodį ligi šiol vadina kasdiene duona, stiprinusia ją ir Sibiro tremtyje, ir senatvėje.

Sugrįžo knygos draiskalai

S.Ruzgailienės namai – pilni knygų, žurnalų, iškarpų aplankų. Aukštutinėje senovinės etažerės lentynoje sudėti nuo laiko pageltę ir išsklidę žurnalo lapai. Tai – Lietuvos mergaičių žurnalo „Liepsnelės“, išleisto 1939 m. Kaune, rinkinio liekanos.

Be knygų ir spaudos neįsivaizduojanti savo gyvenimo Stasė Ruzgailienė ligi šiol išsaugojo savo mėgstamus jaunystės laikų žurnalus „Liepsnelės“. Šie žurnalai kartu su ja keliavo ir į Sibiro platybes.

„Labai mėgau skaityti, nors buvau baigusi tik keturis skyrius. Tėvai ūkininkavo ir pinigų vėjais neleido, bet išprašiau jų, kad užprenumeruotų šį žurnalą. Vienas jo numeris kainavo 5 litus. Man labai patiko šis žurnalas: jame buvo visko – apsakymų, patarimų, drabužių iškarpų. Ypač mėgdavau skyrelį „Madingos lietuvaitės“, kur būdavo talpinamos to meto madų nuotraukos, aprašymai apie sezono madų naujienas. Pėsčiomis eidavau 6 km į paštą jo atsiimti“, - entuziastingai pasakojo pašnekovė.

Vienintelį tą žurnalą ji, jau ištekėjusi jauna moteris, pasiėmė ir tremiama į Sibirą. Nors turėjo ir kitokių knygų, bet tuos įrištus žurnalus ypač brangino. „Širdis neleido juos palikti“, - tvirtino ji.

Ištremta į Šamanką Irkutsko srityje dirbo miško darbus. Sibiro taigos apsuptyje lietuviškas žodis buvo tarsi gaivus tėviškės oro gūsis. Jos žurnalų knyga vakarais keliaudavo iš vienų lietuvių rankų į kitas, kol per kelerius metus iš jos beliko tik draiskalų krūva. Tačiau ir ją, kaip brangią relikviją, moteris parsivežė namo ir, kaip jaunystės bei Sibiro tremties laikų prisiminimą, tebesaugo ligi šiolei.

Skaito nuo pirmojo numerio

Tačiau apie jaunystės laikų išgyvenimus moteris nelinkusi atvirauti. „Nebenoriu nė galvoti, - nieko gero nebuvo iš to meto. Tėvų liepiama ištekėjau vos septyniolikos metų už dvigubai vyresnio už save ūkininko. Sugyvenome aštuonis vaikus: šešis iš jų užauginau, du palaidojau. Kai trėmė, du pirmuosius vaikus priglobė giminės. Po 10 metų išsiskyrimo, kai sugrįžome į Lietuvą, sunku buvo bepriprasti vieniems prie kitų“, - praeities žaizdas atvėrė S.Ruzgailienė.

Sugrįžusi iš Sibiro, ji dirbo kolūkyje bitininke, ir pati išgalėjo užsiprenumeruoti įvairių leidinių. „Mėgau moterims ir žemdirbiams skirtus laikraščius, žurnalus, skaičiau juos ilgus metus. Kai kurių laikraščių atsisakiau tik prieš porą metų, o „Pajūrio naujienas“ skaitau nuo paties pirmojo numerio, - moteris rodė ir kelis išsaugotus senus numerius bei jų priedus. - Negaliu gyventi be laikraščio – jo vis laukiu, negaliu sulaukti. O kai atneša, perskaitau visą nuo pradžios ligi galo. Kartais – ir po kelis sykius. Net skelbimus nagrinėju, - o kaip kitaip žinosi apie valdžios gyvenimą, šiukšlių surinkimą, butų kainas“.

Moteris sakė, jog jai patinka skaityti visas naujienas, reportažus apie žmonių gyvenimus, skaudžius įvykius, nutikimus. Kartais ją piktina reklamų gausa, bet ji sakė suvokianti, kad dabar – sunkūs laikai, o laikraščiai ir televizija iš reklamų ir išgyvena.

Eidavo „gaspadinauti“

Senolės namai – pilni mezginių bei nėrinių, įrėmintų kaip paveikslai, užtiestų ant stalo, lovos, fotelių. „Kur pagaunu kokį siūlgalį, vis mezgu. Primezgiau anūkams pirštinių ir kojinių, marčiai – palaidinių, paltą“, - keldama iš dėžės šūsnį per paskutinį dešimtmetį prinertų staltiesių, servetėlių, pagalvėlių užvalkalų, kalbėjo moteris.

Mezgimas ir nėrimas yra tarsi raminantis vaistas, o skaitymas jai – tikroji širdies atgaiva. Atskiroje sekcijos lentynoje sudėtos tik šeimininkėms skirtos prieškariu išleistos knygos.

Būdama 13-metė, S. Ruzgailienė atmena, lankiusi jaunųjų ūkininkaičių kursus. „Tie kursai buvo surengti mano tėviškėje, Skuodo rajono Sriaubtų kaime. Tėvų ūkis prieš karą buvo modernus: jame buvo 12 ūkinių pastatų, o naujame name buvo įrengta virtuvė, kur stovėjo viryklė su orkaite. Mokytojos mokino mus, jaunas paneles, kuo pigiau pagaminti valgį: išvirti trintą moliūgų sriubą, skrylius, iškepti duonos tortą“.

Pomėgis šeimininkauti išliko ilgam – vėliau S.Ruzgailienė būdavo kviečiama „gaspadinauti“ vestuvėse, krikštynose. Vartydama senus šeimininkių vadovus, ji ir šiandien iš atminties galėtų atkartoti tų laikų svečių pamėgtų kepinių – „Našlaitės žiedo“, „Ežio“, „Beržo šakos“ - receptus.

• Rašyti komentarą (3)