|
|
|
Jaučiasi laimingi sulaukę auksinių vestuvių
Kūlupėnuose gyvenantys Leonora ir Adomas Stonkai savo auksinių vestuvių išvakarėse teigia esantys laimingi: užaugino keturis vaikus, sulaukė vienuolikos anūkų, greit į pasaulį ateis ir antrasis proanūkis. Džiaugiasi, kad vaikai sukūrę šeimas gyvena savame krašte - neišbėgo į užsienį laimės ieškoti.
A.Stonkus prisimena, kad lygiai prieš penkiasdešimt metų, vasario dvyliktoji – kada šventė vestuves, taip pat buvo šeštadienis. Oras buvęs panašus į esamą - tik diena pasitaikiusi saulėta. Su Leonora susipažino šokiuose. Draugavo ilgai – apie penkerius metus. Juokaudamas A.Stonkus sakė, kad tiek ilgai draugavę, nes buvo muzikantas, tad vis nebuvo laiko vesti. Bet kai vedė Leonorą, tai visam gyvenimui. Santuoką įteisino Salantuose, o tuoktis bažnyčioje vyko į Karteną. Leonora gerai prisimena šią kelionę – su aukštakulniais bateliais ir sunkvežimiu. Ji pamena ir savo nuotakos suknelę, pasiūtą iš melsvo šilko. Suknelės neišsaugojo – vėliau iš jos pasiuvo dvi sukneles dukroms. Vestuvėse dalyvavo apie trisdešimt žmonių. Pasak Leonoros, buvo tokia mada ant vaišių stalo patiekti nepjaustytas ne tik vištas, bet ir visą keptą kumpį. Buvo ir muzikantai – Adomo brolis Kostas su dviem draugais. Deja, visi jie jau iškeliavę anapilin. Tačiau sutuoktiniai tikisi, kad į auksines vestuves iš Utenos atvyks buvęs pirmasis pabrolys. Tuokiantis Leonorai buvo 22 metai, jaunikiui – 29. Kai Leonora buvo dar visai maža, mirė jos tėvas, o sulaukusi dešimties neteko ir mamos. Po mamos laidotuvių tiesiog nuo kapo duobės ją parsivedė visai svetimi žmonės. Jie mylėjo Leonorą - mergaitė buvo visateisė tos šeimos narė. - Taip ir nespėjau jiems padėkoti už tai, kad mane priglaudė ir užaugino, - sakė pašnekovė. Anot jos, tik netekęs brangių žmonių ir sulaukęs vyresnio amžiaus supranti, kad žmonės tai darė iš geros širdies ir žmogiškumo. Gyvenimas nelepino ir Adomo – penkerius metus teko ganyti karves. Vėliau mokėsi – baigė keturias klases. Tiek mokslo teragavo ir Leonora. Abu visą gyvenimą dirbo Kūlupėnų linų fabrike. Leonora - nuo septyniolikos metų, jis – grįžęs iš armijos. Darbas nebuvo lengvas. Bet nuo vaikystės įpratę sunkiai dirbti ir neieškojo lengvesnio. Dirbo pamainomis, pasikeisdami prižiūrėjo gimusius vaikus. A.Stonkus sakė, jog nuo vaikystės turėjęs svajonę – būti muzikantu. Karo metu, dar būdamas vaikas, iš vokiečio gavo armonikėlę, kuria labai džiaugėsi ir mielai grojo. - Mano vaikystės svajonė išsipildė – tapau muzikantu, išmokau groti baritonu,- sakė pašnekovas. Kartu su broliu Kostu buvo sukūręs kapelą. Daug metų dalyvavo saviveikloje - ne tik grojo, bet ir dainavo. Juos kviesdavo groti vestuvėse. Tačiau dabar tik retsykiais muzikos instrumentą bepaima į rankas. L.ir A.Stonkai susilaukė keturių vaikų: trijų dukterų – Irenos, Renatos, Aušros ir sūnaus Viliaus. Vaikai augo paklusnūs, „beržinės košės“ niekam neprireikė. Tačiau labiausiai pašnekovai džiaugėsi, kad užaugę vaikai visi liko Lietuvoje. Tad esą labai smagu, kai jie su antromis pusėmis ir visomis savo atžalomis susirenka. Džiaugiasi jie ir gerais žentais bei marčia. Pasak moters, laikas bėga neįtikėtinai greitai. Paskutinės dukros susilaukė būdama keturiasdešimties metų, ir vis baiminosi, kaip reikės užauginti. Tačiau nė nepajuto, kaip užaugo dukra, kaip gimė anūkai, ir net - kaip šie užaugo. Sulaukę auksinių vestuvių L.ir A.Stonkai sakė, kad tikrai nesitikėjo tiek metų kartu išgyventi ir jaunystėje manė, kad būtų gerai kartu praleisti nors dvidešimt penkerius metus. Sutuoktiniai sakė - nėra namų be dūmų. Tačiau jei ir susipyksta, tai - neilgam. Anot A.Stonkaus, dar šiaudo kitas galas nespėjo sudegti, o jis jau nustoja pykti. Pasak pašnekovų, norint kartu išgyventi penkiasdešimt metų ir sulaukti auksinių vestuvių, reikia būti atlaidesniems vienas kitam. Turi rūpėti šeima. Reikia jausti atsakomybę už gimusius vaikus. Dabar auginti vaikus - gerokai lengviau, tačiau jauniems žmonėms dažnai pritrūksta kantrybės ir supratingumo.
|
|
