Ligų naštą atsveria kūrybinis džiaugsmas

Klaipėdoje gyvenanti 39-erių Ramunė Budrikienė (nuotraukoje) tik prieš metus iškepė pirmąjį tortą, o jau nepaliauja stebinti aplinkinius savo išmone bei fantazija: kepiniuose pražįsta įvairios gėlės, apsigyvena pasakų personažai. O iš jos rankų išnirę mezginiai – tarsi lengvi ažūriniai meno kūriniai. Toks kūrybinis talentas duotas R.Budrikienei - neįprasto likimo moteriai, kuri įveikė net kelias mirtinas ligas, ir šiandien beprotiškai brangina kiekvieną dieną, pasveria kiekvieną savo žodį.

Kalėdines nuotaikas savo jaukiuose namuose sukūrė pati Ramunė Budrikienė. Dviese - su sūnumi Donatu.

Pati ieško sveikimo būdų

„Skeptikai nepatikės, kad įveikiau net kelias mirtinas ligas: 18 metų susirgau autoimunine liga. Slopinant imunitetą, išsivystė kraujo vėžys. Prasidėjo kraujo užkrėtimas, patyriau ne vieną sepsį. Vienerius metus tarytum išbraukiau iš savo gyvenimo. Visiškai nebevaikščiojau, į namus sugrįžau išsekusi. Dabar nefunkcionuoja inkstai“, - R.Budrikienė lakoniškai pasakojo savo ligų istoriją.

„Tik nerašykit apie mane aukštom frazėm, nes po to labai blogai jausiuosi, - prašė ji. Ir patikino. - Dalijuosi žiniomis ir patyrimu su tais žmonėmis, kurie patys ieško ir prašo, bet nenoriu euforijos. Visada išlieka baimė, kad ne taip pagalvojęs ar pasakęs, tuoj gausi per nagus“.

Nuolat ant gyvenimo ir mirties lyno balansuojanti moteris tvirtino, jog visąlaik ieškanti sprendimo būdų: tradicinę mediciną ji derina su netradiciniais medikamentais. Tačiau cheminių vaistų stengiasi atsisakyti, kiek tai įmanoma, nes yra įsitikinusi, kad kiekviena tabletė ardo organizmą. Dievas, anot jos, tokį jau žmogų sukūrė – ieškantį ir, jei tikima, atrandantį.

Kas antrą dieną dabar į dializių centrą važinėjanti jauna moteris nežinančiam jos kančių atrodo energinga ir žvali, tik veidas paženklintas didelės gyvenimiškos patirties ir įgytos išminties.

„Kaip jau ne sykį buvo: gydytojai sako, kad inkstai nebeatsistatys, bet aš tikiu, kad įveiksiu ir šįkart“, - viltingai kalbėjo R.Budrikienė.

Pagrindinis ramstis – šeima

Moteris atviravo, jog tik šeima – vyras Darius, bei sūnūs – 19-metis Giedrius ir 12-metis Donatas – stumia ją į priekį, neleidžia nuleisti rankų. „Jie – mano pagrindinis ramstis, - sakė R.Budrikienė. – Nors mano natūra – kovotojos, bet vyras visur ėjo, rūpinosi, neleido nė valandėlei nusivilti. Kai atsiduri bėdoje, susiaurėja pažįstamų ir draugų ratas. Nebesvarbu, kas vyksta pasaulyje, kokia politika ir kokios kainos. Galvojau, kad to, ką patyriau ligoninėj, niekad nepamiršiu. Bet išeini į žmones, ir pamažėle viskas aprimsta, vėl norisi materialių dalykų - jaukių namų, gražių daiktų“.

Eksperimentai virtuvėje su tortais – vienas iš nusisekusių Ramunės Budrikienės pomėgių.

Su šeima jie įsigudrino netgi keliauti ir kelionę suderinti su dializių procedūromis. Dabar jau, esant Europos Sąjungoje, sakė pašnekovė, įmanoma iš anksto procedūras susiderinti dializių centruose kitose šalyse.

„Ne man mokyti žmones gyventi: kiekvienas turi praeiti savo kelią, išgyventi tai, kas jam skirta“, - įsitikinusi likimo išbandymus atlaikiusi Ramunė. Tik pabrėžė, kad nėra beviltiškų situacijų, jei tik žmogus pasirengęs jas spręsti.

Būti namuose - gera

Meniniais polinkiais apdovanota R.Budrikienė bandė studijuoti dailę, tačiau kelią tam užkirto ankstyva liga. „Taip jau susiklostė, kad visas mano gyvenimas sukasi apie namus ir ligoninę. Namuose man būti – itin gera. Nesuprantu moterų, kurios namie neturi ką veikti. Man įdomu – viskas: megzti, nerti, kepti, fotografuoti. Nusibosta viena, imuosi kitko. Dar norėčiau išbandyti tapyti“, - atviravo pašnekovė.

Prieš metus savo mamos, kretingiškės Reginos Špučienės, jubiliejui ji pati pabandė iškepti šventinį tortą. Išpuošė jį 60 obels žiedų, kuriuos suformavo rankomis. „Galvojau, ką originalaus padovanoti mamai. Pasižiūrėjau internete, ir pabandžiau. Giminė išgyrė ir torto išvaizdą, ir skonį. Artėjo kitas gimtadienis – pabandžiau kitokį tortą. Vėlgi pasisekė. Vėliau tų progų atsirasdavo vis daugiau. Užsisakiau iš Anglijos specialių formelių. Iš pradžių laikausi tešlos gamybos receptų, dabar jau eksperimentuoju pati“, - kalbėjo R.Budrikienė. Ji tiksliai atmena ir iškeptų tortų skaičių – 38. Kiekvienas jų – skirtingos formos ir puošybos.

„Kepu tik šeimos, giminės ir draugų ratui. Žinau kiekvieno jų pomėgius, prigimtinį būdą, stengiuosi, kad tortas tiktų būtent tam žmogui, kuriam jis skirtas. Puošdama kiekvieną tortą, savaip improvizuoju“, - tvirtino pašnekovė.

Nuo vaikystės pamėgusi rankdarbius, save ir savo drauges ji nudžiugina per kelis vakarus ar net pernakt numegzdama moheros suknelę ar puošnią palaidinę. „Aš pati nelabai ir teturiu kur pasipuošti: džinsai, bliuzonas plius automobilis - tokia mano kasdienybė. Man svarbiausia - kūrybiškai užpildyti savo erdvę“, - optimistiškai kalbėjo R.Budrikienė.

• Rašyti komentarą (5)