Gyvenimą atradę iš naujo

Tokiame mažame mieste kaip Kretinga – nieko nepaslėpsi. Žinia, kad ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjas, rajono Savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Vytautas Karaliūnas susirgo onkologine liga, greit pasklido. Tačiau matydami Vytautą kasdienybės fronte - darbe, tarybos posėdžiuose - vieni gandonešiai ėmė abejoti ligos tikrumu, kiti spėliojo, kokiomis gi priemonėmis gydytojas taip pažabojo ligą.

Su sunkia liga susidraugavę Vytautas ir Valdonija Karaliūnai šventų Kalėdų proga linkėjo visiems neįsileisti vidun pykčio, nelaikyti jo ir juo labiau – neišlieti kitiems, nes jis sugrįžta tik dar didesne jėga.

Pasidalinti kovos su vėžiu patyrimu užpraeitą rudenį gydytojo paprašė ir “Pajūrio naujienos”. Iškart sutikęs kalbėtis, vėliau atsiprašė sakydamas, kad šiuo atveju jo vieno valios neužtenka, - žmona Valdonija nesutinka.

- Ta diena buvo penktadienis, kai Vytas man ir Matui (sūnui,- aut. past.) pranešė baisią žinią. Išaiškino Matui visus banko kortelių, kitus kodus, supraskite – jis išeina, o jūs čia tvarkykitės. Prisimenu, pasakiau: “Gal nepradėsi gerti juodai”. Pasakė: “Ne”, - naujo gyvenimo pradžią prisiminė Valdonija Karaliūnienė.

Reikėjo nuspręsti – vėžį operuoti ar ne. “Operacija – išeitis, kai viskas aišku, ir viską, ko nereikia, galima pašalinti. Jeigu truputį pašalini, ir dar lieka, manau, jog geriau neoperuoti. Organizmas su liga kovoja pats, o po operacijos jis dar turi kovoti ir su intervencijos pasekmėmis. Man nebuvo galima pašalinti, ir gyvenu su juo”, - kalbėjo Vytautas.

Pats baisiausias buvęs pirmas mėnuo, kol pradėjo gydymą. “Radikaliai pakeitėme mitybą, labai gerus rezultatus davė cheminis gydymas, savijauta buvo tokia – lyg tos ligos nebūtų. Ir staiga - smigom žemyn...” - pasakojo Valdonija. Tas smigimas buvo tą rudenį.

- Čia mano pagrindinis daktaras, - taip žmoną Valdoniją, kurią švelniai vadina Valdute, Valdučiuku, šiandieną pristato Vytautas.

Jis atviras – be Valdonijos nebūtų sugebėjęs pamilti savo ligos, ir gyventi, o ne kovoti su ja. Kol jiedu tą suprato, praėjo laiko. Pradžioje buvo pyktis, graužė nuoskauda, kodėl šia liga susirgo jis. Ligos priežasčių ieškojo išorėje. Šiandieną Vytautas su Valdonija sutartinai tvirtina, jog iš duobės kilti pradėjo, kai suvokė, kad ligos priežastys slypi ne mobiliojo ryšio antenose ar kitur išorėje, bet kiekvieno iš mūsų viduje.

- Svarbiausia, ką noriu pasakyti, - nereikia kovoti su liga, reikia draugauti. Buvo laikas, kai aš su ja kovojau ir nenorėjau apie savo ligą kalbėti viešai. Šiandieną dalinuosi savo gyvenimo su liga atradimais tikėdamas, kad jie padės kitiems sergantiems, - sakė V.Karaliūnas.

Vytauto ir Valdonijos gyvenimo su vėžiu atradimai

Malda

Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos liga padėjo atrasti, – malda. Vytautas paaiškino: “Tai nėra poterių bėrimas rytą-vakarą ir maldavimas sveikatos. Tai -sąmoninga malda, kurios formules galima atrasti ir knygose. Šiam reikalui turiu Valerijaus Sinelnikovo “Pamilk ligą savo. Pasąmonės paslaptys”. Knygų dvasiai ugdyti yra daug, viena knyga prieštarauja kitai, todėl norint sutvarkyti savo mąstymą, sąmonę, svarbu neįtikėti viena filosofija ir ieškoti savos. Kas tinka tau - gal netiks kitam”. Kasdieninėje maldoje, dažniausiai vakare, Vytautas padėkoja Aukščiausiajam už gyventą dieną, sutiktus žmones, už tai, kad jį sutvėrė.

Melstis, anot jo, galima visur, tačiau bažnyčiose, kitose šventovėse malda yra stipriausia, ne veltui jos pastatytos neatsitiktinėse Žemės vietose. “Norint melstis nereikia būti kataliku, protestantu ar musulmonu, užtenka būti žmogumi – sąmoninga būtybe, suvokiančia Aukščiausiojo visatos proto, Kūrėjo buvimą”, - įsitikinęs Vytautas. Melsdavosi ir anksčiau, vedinas tradicijos, papročių, tačiau tai nebuvo ta malda, kuri stiprina draugystę su liga ir tuo pačiu - supančiu pasauliu.

Vytautas su Valdonija įsitikinę, jog ligoniui labai padeda ir kitų maldos už jį. “Mes žinome, jog už Vytautą meldėsi daug žmonių”, - sakė jie ir vardijo konkrečius faktus, kai su bičiulių malda buvo susiję ir neįtikėtinai staigūs jo sveikatos pagerėjimai, nors žmonės meldėsi tuomet jam nežinant.

Šalin gailestį

- Nereikia savęs gailėti, verkti, nusivilti ir nieko nedaryti. Nepasitraukiau iš darbo, visuomeninės veiklos, - teigė Vytautas.

Tik pirmą mėnesį, kol padarė tyrimus, jis turėjo nedarbingumo lapelį. Gyvendamas su liga jis darbe tik šiek tiek sumažino tempą.

Liaudies ir tradicinės medicinos derinimas

Sveikatos reikalais Vytautas ir Valdonija važiuoja ir į Joniškėlį, kaip jiedu juokauja – pas jųjų raganą, žolininkę Adelę Karaliūnaitę. Jie patyrė, jog žolininką irgi reikia išsirinkti pačiam, nes kito šalyje pripažinto žolininko receptai Vytautui visiškai netiko. “Iš pradžių blaškėmės. Aš vaikščiojau lyg nusidraskiusi nuo pirštų odą, kuria gaudžiau ir jaučiau, iš kur pagalbos vėjas pučia. Adelę suradau atėjusi į knygyną, išgirdau vieną moteriškę apie šuns taukus kalbant ir “užsikabinau” už jos”, - sakė Valdonija. “Man Adelė iškart prilipo, nors ją daug kas prieštaringai vertina. Jos maldos gal daugiau pagoniškos, ji pripažįsta senovės lietuvių šventų vietų – piliakalnių, kitų galią”, - teigė Vytautas. Su Adele jie yra buvę ir ant Įpilties piliakalnio, kuris, anot jos, ypatingų galių neturi, tačiau jų turi ten esantis akmuo ir šaltinis. Žolininkė Vytautui parūpina medžių žievių mišinių, iš kurių išvirtą nuovirą sušaldo kubeliais, juos ištirpina vandeny ir geria. Jos nurodymu vasarą visai žiemai – iki kito žaliojo sezono - prisiruošia garšvos, tramžolės, baltosios notrelės ir veronikos sulčių mišinio, kurį irgi užsišaldo. Po 3 tokius sulčių ledukus kasryt ištirpina pusėje stiklinės šilto vandens ir išgeria imuninei sistemai stiprinti. Beje, žievių nuovirą geriausia virti ant gyvos ugnies. Sergant vėžiu ypač naudinga esanti ir patvoriuose auganti garšva. Vieną vėžiu sergantį ir gydytojų beviltišku ligoniu pripažintą kaimietį žmonės vis matydavo su garšvos maišais, tas žmogus, priešingai liūdnoms medikų prognozėms, gyvena kaip gyvenęs.

“Chemija man irgi padėjo, labai esu patenkintas ir savo chemoterapeute Jūrate Paliukoniene, dirbančia Klaipėdoje”, - sakė Vytautas.

Maistas - ir vaistas

”Mano skrandis ir vinis suvirškins”, - iki žinios apie ligą dėl žalingų mitybos įpročių priekaištaujančiai žmonai atsakydavo Vytautas. Į savo gyvenimą įsileidę ligą Karaliūnai atsisakė baltų kvietinių miltų, gaminių su mielėmis. Perka “Kartenos”, “Viči”, „Valdovų”, “Gurmanų” ruginę duoną be mielių, nes mielės, balti kvietiniai miltai skatina tiek gerų, tiek blogų ląstelių dauginimąsi. Iš mėsos renkasi triušieną. Atsisakė visų konservuotų sulčių ir spaudžia šviežias, žiemą – iš morkų, burokėlių, salierų.

Laimingi gavę ligą

Vytautas ir Valdonija Karaliūnai tvirtina, jog vėžys tik sustiprino judviejų sąjungą, ryšius su kitais artimaisiais, draugais. “Aš reikalaudavau iš jo, ko jis nenorėdavo. Labai jau norisi kitą pagal savo kurpalį ištiesinti, dabar to nebedarome”, - kalbėjo Valdonija. Liga į jų namus atvedė ir, kaip Vytautas sakė, “gydomąją” katytę. Pas juos baltoji katytė atkeliavo iš žolininkės Adelės namų. “Jai atsiradus turiu sau relaksą – glostau ir pats galiu pabūti švelniu”, - teigė Vytautas.

Karaliūnų atžalą Matą žinia apie tėvo ligą užklupo prieš abitūros egzaminus. Dabar jis - jau trečio kurso studentas. Matas yra pasakęs: “Aš tikiuosi, kad gyvenime nebebus tokių siaubingų penktadienių”.

• Rašyti komentarą (26)