|
|
|
Ar egzistuoja moderniojo meno ribos?
Tokį klausimą „Smiltys“ šįkart uždavė menininkams Lidijai Kuklienei, Rasai Staškauskienei, Andriui Miežiui bei mūsų kraštiečiui, Klaipėdoje gyvenančiam ir kuriančiam Virgilijui Burbai. Enciklopedinių žinynų duomenimis, šiuolaikinės epochos meną apibūdina ne mažiau kaip 300 stilių, judėjimų ir krypčių - nuo impresionizmo XIX amžiuje iki internetinio meno XXI a. laikmečiu. Modernusis menas, kurį nėra lengva išmanyti, visada sukelia nevienodus jausmus – nuo susižavėjimo iki pasipiktinimo, nuo pasigėrėjimo iki pasibjaurėjimo. Ar modernusis menas yra tik tai, kas šokiruoja, kas yra mums neįprasto, o gal modernusis menas – tai galimybė menininkui ieškoti naujų formų, technikos, išgyventi kūrybinę laisvę, kuri dažnam menininkui yra neįkainojama. Ką apie tai mano „Smilčių“ pašnekovai? Rasa STAŠKAUSKIENĖ: - Kūrybiniuose ieškojimuose priartėjau prie moderniojo meno, kuris žavus tuo, jog suteikia labai daug galimybių, jis neturi kanonų ir neriboja menininko. Laisvė – štai kas yra patraukliausia menininkui, kuriančiam modernųjį meną. Kol kas kaip menininkė sulaukiau tik teigiamų savo darbų įvertinimų. Gal todėl, kad kurdama modernųjį meną netoleruoju to, kas iššaukia pyktį, kitokius negerus jausmus, nes savo darbais – atvirkščiai – siekiu sukelti švelnius, teigiamus jausmus. Moderniajame mene jausmams išreikšti ribų nėra, bet pirmenybę atiduodu logikai. Domiuosi pačiu įvairiausiu moderniuoju menu: dažnai – dėl žinojimo, bet tai nereiškia, kad jį visą priimu. Kur link eina modernusis menas? Sunku pasakyti, nes pasaulyje dabar vyrauja tokia mišrainė, kad žmogui tikrai sunku atsirinkti. Manau, reikia žiūrėti savęs – ko iš tiesų norisi: klasikos ar moderno. Pastebiu, jog periferijoje lengviau suprantamas klasikinis menas, jį tokį žiūrovai lengviau priima. Žadinti iš provincialumo reikia, ir tai galima daryti, auklėjant vaikus: auga nauja karta, kuri pajėgi suprasti šiuolaikinį meną. Ankstesnė, dabartinių vaikų tėvų, karta tokios prabangos neturėjo: tarybinė sistema meninį švietimą buvo gerokai apleidusi. Lidija KUKLIENĖ: - XXI amžiuje meno ribos stipriai plečiasi. Didelę įtaką daro mokslas, technologijų naujovės. Viena kitai įtaką daro ir meno rūšys, kurios dar ir jungiasi tarpusavyje. Jeigu kalbėtume apie tapybą, tai jos išraiškos priemonėmis tampa ne tik spalva, bet ir skaitmeninės technologijos, garsas, judesys, laikas. Suprantama, kiekvienas kūrinys privalo turėti ne tik originalią idėją, bet ir atitinkamą išraiškos formą, kompoziciją. Forma nebūtinai turi būti estetiška - estetiškumo kriterijus šiuolaikiniame mene tampa nereikšmingu, tad ir vertinimas „gražu-negražu“, „patinka-nepatinka“ yra niekinis. Manau, jog šiuolaikinis menas siekia intriguoti, priversti mąstyti, jis – pilnas daugiasluoksnių poteksčių. Jeigu Šileris rašė, kad menas turi kelti ir skaidrinti žmogaus dvasią, tai šiuolaikinio meno paskirtis gali sukelti kontroversiškų apmąstymų. Netgi būna, kad bet koks veiksmas ar daiktas susitarus imamas vadinti menu (FLUKSUS judėjimas). Manau, kad meninė kūryba ribų neturi. Ateina nauja karta, kuri savaip interpretuoja paveldą, savitais būdais išreiškia emocijas, kuria jiems priimtiną grafinę išraišką. Meno pasaulis – nepaprastai platus ir jame vienu metu sugyvena bei vystosi begalė prieštaringų tendencijų. Deja, tendencija – polinkis į destrukcijos ir negatyvo adoraciją – yra liūdinanti. Esu įsitikinusi: jeigu atmetame estetiką, tai svarbiausias komponentas – etika – mene privalo išlikti bet kuriuo atveju. Nes eliminavus etiką bei moralę, ne tik menas, bet ir bet kuri žmonijos veikla netenka prasmės. Andrius MIEŽIS: - Moderniojo meno ribos neegzistuoja: tą galiu patvirtinti, pats būdamas moderniojo meno atstovas. Modernusis menas yra pakankamai liberali sąvoka, o liberalumas suteikia laisvę – ko gi daugiau reikia menininkui. Laisvę – saviraiškai, laisvę – technikai. Manau, jog modernusis menas gali būti socialus ir nesocialus - pirmuoju atveju reaguojama į socialinius reiškinius, antruoju – ne, šis menas taip pat yra visoks – estetiškas ir neestetiškas, tai yra negražus. Bet jis toks gali būti aktualus – modernųjį meną supraskime ne vien kaip grožybes. Savo kūryboje siekiu laikmečio aktualumo, kurį dažnai susieju su mitologija. Pastarosios mūsų gyvenime yra labai daug – pradedant reklama ir baigiant religija. Mitai mūsų aplinkoje kuriami nuolat, o mitologija gali taip pat būti moderni. Prie moderniojo meno reikėtų pratinti ir provincijos žiūrovą: tam gali pasitarnauti ir pačios įprasčiausios erdvės. Būtina, kad ir provincijos žmonės pažintų modernųjį meną, bet tam reikia iniciatyvų. Virgilijus BURBA: - Iš jaučiamos painiavos žodžių reikšmių gretinime galimas lengvo, buitinio (šaligatvinio) pašnekesio formatas: meno ribos samprata čia turbūt pateikiama kaip jo (meno) atrofija, virsmas į kitą rūšį vertybių skalėje; taip pat jaučiu, jog susirūpinta šių dienų meno situacija, kuris dėl savo neįprastumų laikomas „moderniuoju“ menu. Meninės kūrybos kelyje modernumas yra nuolatinio iešojimo ir atsinaujinimo ženklas, laikmečio simptomas, menininko reagavimas į besikeičiančią aplinką, atspindintis žmogaus proto universalumą. Šitokia faktorių sąveika, dailininkų išraiškos modernėjimas, naujumo ieškojimai, prisiminkime, XX a. pr. mene suformavo Moderno, arba kitaip – Jaunystės, Secesijos – meno stilius. Ir tai neprivedė prie kažkokios fatališkos ribos. Esame pasiklydę viską, kas vyksta po meno vardu, vadindami menu – moderniuoju menu. Tikėkime, jog visais istoriniais laikmečiais, ypač didesnių visuomeninių persitvarkymų metais, suveši multi pasaulis ir atsiranda – su klaustukais – teigiamo-neigiamo ribos. Santykis visada yra gamtos tvarumo dėsnių ribose, - naudingumo koeficientas būna apie 15 proc. Tiek iš savo buitinio lygmens, iš intuicijos. Jeigu klaustume „kokios šiuolaikinio meno ribos?“, tektų remtis į labiau moksliniu pagrindu kalbančius meno istorijos analogus, filosofijos, kultūrologijos šaltinius. Deja, tai ne mano specialybė. Teorinis modernumas teikia ideologijos, moralės, ego kritiškąsias instrumentines normas, buria modernumo opoziciją. Proto universalumas nėra vien tiesos vektorius: jis mus veda mažiau valdomais pasąmonės labirintais, veikia destruktūralizuojančiai, į individo laisvę, emancipaciją, nors tuo pačiu darosi totalizmą demaskuojančiu judėjimu. Totalizmo – apsišaukėlio, pasisavinančio humanisto vaidmenį. Tad kas ir kaip iškristalizuoja teigiamą meną? Žmogus. Jame – meno ribų žymėjimai
Menininkų mintis užrašė Audronė PUIŠIENĖ
|
|
