Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Iš žmonių pasakojimų bando atkurti istorinę tiesą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2010-10-22

„Norėjome sužinoti, kokio skonio yra žmogaus kraujas... Jis buvo sūrus, kaip žmogaus ašaros“, - šios prisiminimų eilutės tik dar kartą paliudija, kokia skaudi ir tragiška buvo pokario rezistencija

Vilksmiltėje žuvusius partizanus primins atminimo lenta, prie kurios Vėlinėms bus uždegta žvakių.

Ėmusis darbo surinkti žmonių pasakojimus bei atgaivinti Vilksmiltės įvykius, Suaugusiųjų mokymo centro (SMC) mokytoja, Budriuose gyvenanti Vida Paulauskienė sakė apgailestaujanti tik dėl viena: kad įvykius menančių žmonių mažėja, o pasakojimai - vis painesni, nes pro laiko uždangą žmonėms daug kas pasimiršta, o ir kiekvienas vis kitaip interpretuoja tuos įvykius, kurie pokariu Vilksmiltėje nusinešė daugybę jaunų vyrų gyvybių.

„Užrašytus žmonių atsiminimus žadu susisteminti, palyginti – gal taip pamažu pavyks atkurti istorinę tiesą“, - vylėsi V.Paulauskienė, kuriai svarbus kiekvienas įvykių liudininkų pasakytas žodis, faktas.

Mokytoja neslėpė: pasakojimai – labai įdomūs, bet tuo pačiu – ir sukrečiantys, nes kiekvienas jų atspindi tragišką žmonių likimą.

Netoli Nausodžio kaimo, žmonių vadinamoje Vilksmiltėje, buvusi Igno Slušnio sodyba, kurioje partizanai buvo išsikasę ne tik bunkerį – iš sodybos stoginės jie buvo numatę atsitraukimo kelią į paminijį. Tačiau jis, kaip parodė įvykiai, mažai ką tepagelbėjo.

Kad I.Slušnio sodyboje pokariu slapstėsi partizanai, V.Paulauskienei papasakojo Severina Buivydienė: ji, vietos gyventoja, matydavusi vyrus – rūkančius, skaitančius, rašančius. Buvę jų nemažai.

Partizanų būrį kažkas išdavė, ir vieną dieną I.Slušnio sodybą apsupo sovietų armijos garnizono kareiviai. Tuo metu sodybos šeimininkas lupo aviną. Karių vadas paklausęs: „Tai ką – banditams aviną lupi?“. Ignas atsakęs, jog čia jokių banditų nesą. Tada būrio vadas mestelėjo: “Pažiūrėsim...“. Ir įsakė savo kareiviams paleisti padegamųjų šovinių seriją. Nuo šių sodyba užsidegė, ir partizanai buvo priversti bėgti.

Amžininkai atsimena, kad sodyboje ant šieno slėpęsi trys partizanai atsišaudė, o kai šienas užsidegė – bandė bėgti. Už akmens pasislėpęs rusų armijos kareivis visus tris tada ir nušovęs... Kiti, prisidengę dūmų užsklanda, bėgo Minijos upės link. Tačiau pabėgti pavyko ne visiems.

„Vilius Diržininkas iš Budrių kaimo prisimena, kad tada Vilksmiltėje buvo daug negyvų žmonių – juk žuvo ir rusų kareivių. O Elvyra Žiubrienė, buvusi to kaimo gyventoja Šilgalytė, pasakojo, kad į Karteną negyvų išvežė kelis vežimus“, - vartydama užrašytus atsiminimus, įvykius Vilksmiltėje piešė V.Paulauskienė.

Kita įvykių liudininkė Antanina Kniukštienė iš Budrių taip pat atsimena kulkosvaidžių kalenimą ir kaip ji kartu su kitais kaimo vaikais, už karklyno atsitūpę, akis išpūtę žiūrėjo, kaip vežimais vežė sušaudytus vyrus: šių veidai – išbalę, o kraujas lašėjo ant sniego. Tada vaikai to sniego ir paragavo. Kad sužinotų, koks visgi žmogaus kraujo skonis...

Sodybos šeimininko sūnus - taip pat Ignas - buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, dirbo Lietuvos pasienio policininku. „Matyt, kaip labiau išsilavinęs, ir buvo būrio vadas. Po įvykių Vilksmiltėje jis buvo suimtas, uždarytas Kartenos NKVD būstinėje. Bandė bėgti, bet buvo pašautas. Ta pati Elvyra Žiubrienė jam nešdavusi maisto, bet ar jis pasiekdavo kalinį, nežino. Vėliau Ignas Slušnys buvo ištremtas, o grįžęs dirbo Kretingos ligoninės ūkvedžiu“, - buvusio rezistento likimo vingius papasakojo V.Paulauskienė.

Tėvo gi likimas – nelabai žinomas. Žinoma tik tiek, kad po gaisro Vilksmiltėje sodybos šeimininkas kurį laiką dar ten išbuvo. V.Diržininkas mokytojai papasakojo, kad jo tėvas, sėdamas rugius, išgirdo švilpesį nuo sodybos pusės. Pasiuntė vaiką – tą patį Vilių – nubėgti ir pažiūrėti. Radę tada jie Igną Slušnį paplūdusį kraujais, suvystė jį į paklodę, ir I. Slušnys dar kurį laiką sodyboje prabuvo su nedidele ožkele. Kaimo žmonės nunešdavę maisto. „Žmonės jį mylėję, nes Ignas jiems padėdavo gydyti gyvulius. Vėliau jis pasitraukė. Spėjama, kad gyveno pasikeitęs pavardę“, - pasakojimą pratęsė V.Paulauskienė.

Jos surinktus pasakojimus taip pat papildė pavardės tų, kurie žuvo Vilksmiltėje: manoma, kad tada žuvo Vladukas Slušnys iš Abakų kaimo su žmona Karolina, kilusia iš Rubulių, Žilinsko iš Šmilkščių kaimo trys sūnūs, Vasiliauskai iš Kartenos bei kiti.

  • Kretingos suaugusiųjų mokymo centras (direktorė Irena Dukštienė) įgyvendino projektą „Amžinai gyvi prisiminimuose“. Pagal jį Vilksmiltėje pastatyta atminimo lenta: „Mūsų atminty – tautos likimas. 1947-1949 m. okupacijos aukoms atminti. Kretingos suaugusiųjų mokymo centras“. Pastatyti šią lentą, sutvarkyti aplinkąVilksmiltėje talkino Žalgirio seniūnas Povilas Šližius, seniūnijos žmonės: Povilas Lukas, Alius Lukauskas, Bronius Talmontas, Juozas Skliuderis, grotą parūpino verslininkai Danguolė ir Virginijus Markevičiai, projektą parėmė ir Simonas Liubavičius.

    Budrių bibliotekoje vietos vaikai, vadovaujami Jolantos Zubernienės, piešė, kaip įsivaizduoja partizanų slėptuves, o SMC mokiniai, paraginti mokytojos Vaivos Žekonienės, rašė rašinius rezistencijos tema. Surinktą istorinę medžiagą apibendrino SMC mokytojas Algirdas Gedvilas.


    Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas