Meilę futbolui matavo ne pinigais

Kretingiškių gerai žinomas futbolo treneris Algirdas Andriuškevičius šį rudenį atsisveikino ir su trenerio darbu, ir su Kretingos sporto mokykla, kurioje dirbo nuo pat jos įkūrimo 1965 metais. „Kad ir kaip buvo sunku atsisveikinti su darbu, reikėjo tą padaryti – vietą reikia užleisti jaunimui“, - kalbėjo treneris, rugsėjo pabaigoje švęsiantis 72-ąjį gimtadienį.

Futbolo trenerio darbui Algirdas Andriuškevičius atidavė beveik 50 metų.

Atsiradusį laisvą laiką A.Andriuškevičius sakė skiriantis darbui sode, tačiau domėjimuisi futbolu, kuriam ir buvo skirtas visas gyvenimas, tai neturėsią jokios įtakos.

Nors Kretingoje ir nebuvo sporto mokyklos, jau apie 1963-iuosius A.Andriuškevičius dirbo su vaikų futbolo grupėmis, kurios būdavo priskirtos tai Klaipėdai, tai Plungei. Po poros metų Kretingos sporto mokykla buvo įkurta dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje: treniruotės vykdavo tuometinės I vidurinės mokyklos salėje ir lauke.

„Pradžia buvo kukli – berniukai treniruotis pradėdavo V-VI klasėse, grupių – nedaug: po vieną - dvi, - prisiminė A.Andriuškevičius. – Dabar laikai pasikeitė – vaikai futbolo mokomi nuo pradinių klasių, o didmiesčiuose, kiek žinau, į futbolo grupes priima ir darželinukus“.

Per kelis dešimtmečius pasikeitė ir varžybų sistema: dabar varžybų surengiama vis jaunesniems futbolininkams, o Kretingos sporto mokyklos priešaušriu varžybos būdavo skirtos vyresniems vaikams.

„Būdavo rengiamos varžybos tarp gatvių komandų. Treneriams tai buvo puiki proga atsirinkti galinčius žaisti futbolą vaikus“, - kalbėjo A.Andriuškevičius.

Gabių vaikų, anot trenerio, buvo visais laikais. Ir kiekvienas dešimtmetis Lietuvos ar šalies, tai yra anuometinės Sovietų Sąjungos, futbolui davė gabių sportininkų, pradžiamokslį pradėjusių Kretingos stadione pas trenerį A.Andriuškevičių.

Jis išvardino daugybę pavardžių, kurios tam tikra prasme įėjo į futbolo istoriją: į Sąjungos rinktinę buvo pakviestas jo auklėtinis Virginijus Butkevičius, toje pačioje rinktinėje žaidė Alfonsas Barasa, Darius Butkus. Dabar Kaune treneriu dirba Kazys Bričkus, atstovavęs Lietuvos mokinių rinktinei, Kretingoje treneriu dirba Gediminas Petrauskas, Palangoje – Romas Zubernius. Už „Žalgirį“ žaidė Juozas Puotkalis, broliai Algis ir Alfonsas Barasos, kovodami už Mažeikių komandą, tapo Lietuvos čempionais, tą patį titulą yra pelnęs Valerijonas Petrauskas, šiuo metu Škotijoje žaidžiantis Valdas Trakys.

Algirdas Andriuškevičius su savo auklėtiniais 1986 m. po varžybų Rusijos mieste Kalugoje.

Ar čempionų titulus pelnę auklėtiniai buvo pasiekimas juos išugdžiusiam treneriui?

„Tikriausiai, - kukliai pasvarstė A.Andriuškevičius. – Gerą futbolininką per varžybas pastebėdavo ir pakviesdavo mokytis Panevėžio sporto internate. Jeigu auklėtinis išvykdavo, treneriui tai buvo tarsi ir garbė. Nors, prisimenu, nemažai tėvų į internatą vaikų neišleisdavo“.

Atskirą A.Andriuškevičiaus gyvenimo puslapį įrašė Kretingos vyrų futbolo komanda „Minija“, kuri daugybę metų buvo komplektuojama iš jo paties auklėtinių. „Miniją“ A.Andriuškevičius treniravo 1962 -1965 metais, o 1964-aisiais jo treniruojami minijiečiai iškovojo „Tiesos“ taurę bei užėmė III v. Lietuvos aukščiausiojoje futbolo lygoje. Kitą sezoną „Minija“, anot trenerio, sužaidė prastai, ir jį atleido.

„Išvažiavau į Gargždus. Su vietos komanda tapome tuometinės „Nemuno“ sporto draugijos lygos čempionais, tačiau Gargžduose ilgiau kaip metus neišbuvau“, - prisiminė A.Andriuškevičius.

Kilęs iš Kauno, žaidęs už Kauno „Atletą“ ir buvęs 1962 m. Lietuvos čempionas, futbolą pradėjęs žaisti Kauno „Inkare“, į Kretingą A. Andriuškevičius atvyko, baigęs tuometinį Kūno kultūros institutą ir gavęs paskyrimą.

Lygindamas futbolininkų kartas, A.Andriuškevičius teigia, jog jo jaunystės laikais vaikai buvo kitoniški, šiek tiek – nestandartiniai, atėję į futbolo treniruotes iš gatvės.

„Ir „Minija“ buvo kitokia – stipresnė fiziškai, sukomplektuota tik iš vietos žaidėjų – mados kviesti žaidėjus iš kitų miestų nebuvo. Nors futbolas ir nestovi vietoje, mums užteko pagrindinės futbolo abėcėlės, kuri galioja ir šiandien: svarbiausia buvo mokėti sustabdyti, įmuštį įvartį ir „apvesti“ priešininką, - kalbėjo A. Andriuškevičius. – Mano jaunystės laikais mes tiesiog mėgome futbolą, ir tai darėme ne dėl pinigų. Nors valdžios dėmesys sportui, futbolui buvo didelis: miesto, rajono garbę ginantis sportininkas greičiau gaudavo butą, jų vaikai į darželį buvo priimami be eilės, o dėl treniruočių režimo būdavo sudarytos galimybės dirbti pusę dienos“.

Būti „Minijos“ žaidėju anuomet reiškė ir būti dėmesio centre: stadionas lūždavo nuo žiūrovų, o jauniems vyrams dėmesys, be abejonės, patikdavęs.

Anot trenerio, dabartiniai vaikai, atėję žaisti futbolo, iš pat pradžių reikalauja, net nesistengdami parodyti, ko yra verti.

„Gyvenime taip nėra, kad pinigai – į priekį, o po to – rezultatas. Visų pirma reikia daug dirbti, o tik po to – reikalauti“, - įsitikinęs A.Andriuškevičius.

Jo auklėtiniai kasmet sužaisdavo po 30 varžybų, treneris su komanda vykdavo rungtyniauti į Baltarusiją, Rusiją – Kretingos sporto mokykla praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje net buvo pasiekę Rusijos miestą Kalugą.

Atsisveikinęs su kelis dešimtmečius trukusia gyvenimo atkarpa, A.Andriuškevičius pasidžiaugė tuo, jog jo vietą Kretingos sporto mokykloje užėmė taip pat jo buvęs auklėtinis Martynas Viluckas.

• Rašyti komentarą (4)