|
|
|
Suvienyti to paties likimo
„Stiprūs žmonės“, - tokia pirmoji mintis ateina į galvą, bendraujant su tremtiniais. Žmonėmis, kurie išgyveno tremtį, joje patirtas netektis, nepriteklius, tačiau niekada neišsižadėjusiais tvirto tikėjimo ir meilės Lietuvai.
Tikėjimą ir meilę Tėvynei per gyvenimą nešę kaip vėliavą, jie šiandien džiaugiasi tuo, ką duoda kiekviena diena. Taip jau sutapo, kad šiais metais net penki kretingiškiai bičiuliai tremtiniai – likimo broliai ir sesės – atšventė savo jubiliejus. Tai – 80-ies sulaukusi Leokadija Kaukėnienė, 70-metį atšventusi Janina Kaškevičienė, 85-ąjį gimtadienį paminėsianti Zofija Gedgaudienė, 65-erių Eugenijus Valatka ir 70 metų Adolfas Martinauskas. Visi jie tvirtino patiriantys didžiulį džiaugsmą, kad Dievas jiems atseikėjo gražius metus. Tačiau kad ir kokie džiaugsmingi būtų jubiliejai ar kiekviena gyvenimo akimirka, jie nepajėgia iš atminties ištrinti to, kas telpa į vieną žodį „tremtis“. „Vyslany na večno“ „Ištremti amžiams“, - taip skambėjo nuosprendis tremtiniams. Ir šio nuosprendžio tremtiniai neužmiršo ilgus metus: jį primindavo Sibiro šaltis, badas, sunkus darbas, artimųjų netektys, komendanto patikrinimai. Ir pirmasis – pats baisiausias - įspūdis, prisiminus tą dieną, kai buvo tremiami. „Man buvo 15 metų, broliui – 9-eri, o senoliams – 9 dešimtys, kai atvažiavo tremti mūsų šeimos. Tėvai nujautė trėmimą, tad slapstėsi. Buvau tardoma – o gal išduosiu tėvus. Atsimenu, kaip save stiprinau mintimi, jog viską iškęsiu, pasirūpinsiu broliu ir seneliais, bet tėvų neišduosiu“, - prisiminė L.Kaukėnienė, kuri, būdama paauglė, tada nelabai ir susivokė, ką reikia pasiimti kelionėn. Tad į ilgą kelią pasiėmė tai, ką sunešė geraširdžiai kaimynai. Kai į Irkutsko kraštą trėmė A.Martinausko tėvus, jam buvo 8-eri. Atėję vežti, mušė tėvą, nušovė šunį. Tiesa, motina spėjo į kelionę dar blynų prisikepti, turėjo gatavos iškeptos duonos. „Didžiausias įspūdis – bendra žmonių, vežamų tremtin, malda. Buvo gegužės mėnuo, tad žmonės giedojo majavas. Ir meldėsi, meldėsi... Visas vagonas vieno likimo žmonių“, - vaikystėje patirtą įspūdį papasakojo A.Martinauskas. Jam į atmintį įstrigo ir tai, jog rusės moterys prie sustojusių tremtinių vagonų atnešdavo „lepioškų“ (paplotėlių), bulvių, kurias mainydavo į daiktus – pinigų turėjo retas kuris tremtinys. Pirmuosius tremties įspūdžius itin ryškiai atsimena ir J.Kaškevičienė: kaip visi būriu – moterys, vyrai, vaikai – suvaryti į pirtį purtėsi utėles, blusas, kaip po to iš didžiulės krūvos iškaitintų rūbų teko atsirinkti savuosius. Ir dar – didžiulis buvusių kalinių barakas, tada aštuonerių metų mergaitei pasirodęs kaip kažkas siaubingo. „Atsimenu ir badą – nuolatinį mūsų palydovą pirmaisiais gyvenimo tremtyje metais. Ryškus prisiminimas: išneša iš barako į saulę storą mergaitę. O mes, vaikai, nesuprantame, kodėl ji – stora, o mes – tokie liesi. Nuo bado tada tino ne tik vaikai“, - neslėpdama ašarų pasakojo J.Kaškevičienė. Z.Gedgaudienė labai gerai prisiminė, kaip, jau nuvykus į tremties vietą, juos skirstė į darbus. „Viskas – kaip vergų turguje, - pasakojo moteris, pirmosiomis tremties dienomis patyrusi neįgalaus tėvo netektį. - Kad ir kaip stribų prašėme, kad jį, jau nevaikštantį, paliktų namuose, niekas mūsų prašymų negirdėjo...“ Kada tremtinius lietuvius Šamankoje sugrūdo į japonų kalinių barakus, kuriuose reikėję gulėti 3-4 aukštais, E.Valatkai buvo treji metai. „Šamankoje be barako nebuvo nieko. Tremtyje vienoje vietoje atsidūrėme gal koks 100 lietuvių šeimų. Jos ir pastatė Šamankos kaimą“, - teigė vyras. Lietuvius vertino už darbštumą Lietuviai ne tik pastatydavo kaimus. Juos už darbštumą vertino vietos valdžia: jau kiek vėliau tremtiniai lietuviai gaudavo ir apdovanojimų. „Atsimenu, miškų ūkio padalinio direktorius lietuviams leisdavo Velykas švęsti tris dienas, nes puikiai žinojo, kad lietuviai atidirbs praleistas dienas. Rusai darbininkai pykdavo: kodėl mes taip negalime. Tai direktorius jiems atsakydavęs: kai kelias dienas švęsite, iš ko paskui begersite“, - daug ką pasakantį atvejį papasakojo E.Valatka. Atsidūrę tremtyje, lietuviai kaip įmanydami stengėsi pagerinti savo gyvenimo sąlygas: kas iš rąstų rentėsi namukus, kas skubėjo užveisti ūkį. „Iš pradžių turėjome penkias ožkas, o jau vėliau – ir paršų, karvę. Sodindavome daržus – vasaros pakakdavo, kad bulves kaip klumpes iš vagų verstume“, - pasakojo A.Martinauskas. Svetimame krašte pirmaisiais metais trūkdavę visko: netgi bulvių lupena buvęs skanėstas, o, anot L.Kaukėnienės, bulvienė su išplaktais ruginiais miltais, kokios Lietuvoje paršai neėsdavo, buvo pati skaniausia sriuba. „Vaikams, o ir suaugusiems labai trūkdavo vitaminų. Šiek tiek prabuvę tremtyje, išmokome pažinti vietos augalus, pavasariais valgydavome laukinius svogūnus ir „čeremša“ – meškinį česnaką, žiemai aš pati, būdama vaikas, priuogaudavau po statinę bruknių ir spanguolių“, - prisiminė J.Kaškevičienė. Moterys taip pat gerai atsimena, jog jų mamos, o vėliau – ir jos pačios daug ko galėjo pamokyti ruses moteris: ir kaip kiaulę sudoroti, ir kaip sviestą išmušti. Tremtyje lietuviai patyrė ir patį džiaugsmingiausią gyvenimo įvykį, jeigu taip galima kalbėti apie mirtį, – 1953 m. mirė Stalinas, tremčių kaltininkas. „Rusai verkė, o mes, lietuviai, tylėjome. Negalėjome parodyti džiaugsmo, nes būtų pridėję dar po 5 metus nelaisvės“, - tvirtino pašnekovai, gerai prisimenantys įvykį, pakeitusį jų gyvenimą: nusileidusi Stalino saulė suteikė viltį sugrįžti namo.
|
|
