Savo kartos vaidila

Kretingos Garbės pilietį Anicetą Puškorių būtų galima palyginti su vienu iš monumetaliausių jo darbų – Vaidila. Kaip šis neatsiejamai yra įsirėžęs į miesto kraštovaizdį, taip A.Puškorius yra išlikęs ne vienos kartos atmintyje. Kaip tvirtai stovintis Vaidila atidžiu ir ramiu žvilgsniu daugelį metų jau stebi miesto gyventojus, taip ir A.Puškorius prisimenamas buvęs ramus žmogus, tačiau itin tvirtai mokėjęs laikytis savo principų bei nuomonės.

Amžininkai mena, jog Anicetas Puškorius buvo tvirtų principų žmogus.

„Tėvas buvo taikus žmogus, bet tvirtų įsitikinimų. Kai per Antrąjį pasaulinį karą jį paėmė į kariuomenę, tai kamantinėjusiems karininkams jis pareiškė: „Esu jūsų rankose, darykite su manimi, ką norite, bet manęs nepakeisite.“ Tiesa, į frontą jo taip ir nepaėmė. Nepaisydamas sovietinio režimo, tėvas laikėsi ir savo religinių, valstybinių pažiūrų. Viena bažnyčia užsakė padirbinti Nukryžiuotąjį altoriui. Kažkas sužinojęs apie tokią tėvo veiklą, jį įskundė. Tačiau apie prie namų besiartinančius žvalgus pranešė kaimynų vaikai, tad tėvas nukryžiuotąjį spėjo paslėpti po lova. Tą pačią naktį atvažiavę kunigai kūrinį išsivežė“, - pasakojo liaudies menininko, skulptoriaus A.Puškoriaus sūnus Linas.

Pasak jo, tėvas mokėjo nebijoti valdžios: dirbino šventuosius, nors tai buvo uždrausta, o dirbdamas visu garsu kieme klausydavosi radijo programos „Amerikos balsas“. Turėdamas puikų humoro jausmą ir apsimesdamas naiviu, tautodailininkas sugebėdavo išsisukti iš kebliausių situacijų.

„Kartą tėvą išsikvietė į mokyklą ir pradėjo tardyti, kam taip dažnai į bažnyčią vedąs vaikus. O šis, nutaisęs nekaltą veidą, sako: „Nu va, tikrai galėčiau dažniau, bet išeina tik sekmadieniais“. Susirinkusi komisija numojo ranka ir nusprendė daugiau nekamantinėti“, - sakė L.Puškorius.

Jis savo tėvą prisimena kaip iškalbingą žmogų, visuomet sakydavusį širdį paliečiančias kalbas per kaimynų ir giminaičių laidotuves. Atmintinai mokėjo daugybę poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščių. Šiam atvykus į Kretingą, atsistojo salėje ir ėmė deklamuoti. Poetas liko maloniai nustebęs.

„Neblogai pažinojau Anicetą Puškorių. Jis bendravo su tautodailininku Juozu Lukausku, kuris buvo mano senelis. Prisimenu, kaip važiavome į susitikimą su Bernardu Brazdžionu. Anicetas be galo gerbė ir mėgo šį poetą. Anicetą Puškorių prisimenu kaip labai šviesų ir įdomų žmogų – galiu drąsiai sakyti, kad didžiuojuosi, jog man teko jį pažinti. Jei ne asmeniškai, tai per darbus jį pažįsta ir daugelis kretingiškių: jo darbų yra pasklidusių po visą rajoną ir Lietuvą, daugybę kūrinių saugome muziejuje. Ypač įspūdinga yra jo Užgavėnių kaukių kolekcija“, - pasakojo Kretingos muziejaus Dailės skyriaus vedėja Danutė Šorienė.

Aniceto Puškoriaus sūnus Linas tėvą prisimena kaip labai iškalbingą žmogų.

Užgavėnių kaukės A. Puškoriaus gyvenime turėjusios labai svarbią reikšmę. Jos atskleidė skulptoriaus požiūrį, nuomonę, protestą prieš sovietinę valdžią.

„Tėvas ypač daug velnių ir kaukių padirbino sovietmečiu, kurį galima įvardinti kaip velniavą, taigi ją ir vaizdavo. Kadangi tai buvo užslėpta, niekas nedraudė“, - prisimindamas ypatingą tėvo humoro jausmą kalbėjo L.Puškorius.

Jį, kaip ir daugelį žmonių, nepaliauja žavėjęs A.Puškoriui Dievo duotas talentas skulptūroje preciziškai atkartoti tikslias žmogaus anatomines linijas ir proporcijas.

„Tėvas buvo savamokslis skulptorius. Jis į savo dirbinių anatomiškumą kreipdavo didžiulį dėmesį. Pamenu, kaip jis dirbino vieną paskutinių darbų – monumentalią Kristaus Karaliaus skulptūrą. Tėvui mirus, su broliu Raimundu turėjome tą skulptūrą pastatyti. Pjedestalas buvo toks siauras, jog manėme, kad tikrai neišlaikys didžiulės skultūros, kad prireiks virvių. Tačiau pastatytas, Jėzus Karalius kuo puikiausiai laikėsi ant siauručio pjedestalo. Tėvas dirbo tikrai kruopščiai ir daug, ypač paskutiniais gyvenimo metais, kada sakydavo, jog jam nebedaug likę“, - prisiminė L.Puškorius.

Faktai

Anicetas Puškorius gimė 1911 lapkričio 23 dieną Kretingos rajono Skaudalių kaime. Mirė 1994 gruodžio 19 dieną Kretingoje.

Drožinėti pradėjo būdamas aštuonerių. 25-erių jis tapo liaudies meistru. Nors nebuvo baigęs jokių specialių mokslų, A.Puškorius buvo vadinamas drožėju profesionalu, nes gyveno iš savo kūrybos.

Dalyvavo kuriant liaudies menininkų sąjungą, eksponavo savo darbus respublikinėse parodose, Rusijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Italijoje. Kretingiškio darbų yra Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Telšių, Plungės, Maskvos, Sankt Peterburgo muziejuose.

A.Puškoriaus skulptūrose dažna tėvynės ir Dievo tematika. Jis mėgo kurti garsių žmonių biustus. Savo drožiniuose atskleisdavo karo, žmogaus likimo problemas, žmogaus ydas ir gražiąsias jo puses.

• Rašyti komentarą (4)