Prie Plokščių ąžuolo atgimė santarvės tradicija

Jau ketvirtus metus tradiciškai, besibaigiant gegužei, Darbėnų seniūnija, Kretingos miškų urėdija ir medžiotojų klubas „Lūšis“ pakviečia Plokščių kaimo gyventojus į šventinį susibūrimą: prisiminti senąsias tradicijas, nusilenkti Dievo Motinai ir Žemei bei padėkoti vieni kitiems už bendrystę.

Po Plokščių ąžuolu žmonės nuo seno renkasi maldai ir bendrystei.

Istorinis Plokščių ąžuolas, kurio amžius siekia Vytauto Didžiojo laikus, nuo neatmenamų laikų yra kaimo žmonių apeigų ir susibūrimo vieta.

„Mūsų bočiai, prabočiai tą vietą žinojo. Nė neatmename, kada buvo pastatyta ir koplyčia su Dievo Motinos statula. Čia nuo mažens eidavome „su triūbais majų“ giedoti, o vakarais jaunimas šokdavo. Šiandien Dievas ir belaiko tą ąžuolą, - juk visas jo vidus išpuvęs“, - kalbėjo Plokščių senbuvė Magdalena Tarvydienė.

Nutilus gegužinėms giesmėms, Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas, į šventę atvykęs rajono meras Juozas Mažeika bei Grūšlaukės bendruomenės pirmininkė Nijolė Jonutienė įteikė nominacijas: jauniesiems ūkininkams Antanui Rimkui ir Donatui Zabičiui - už meilę žemei, Plokščių kaimo seniūnaičiui Sauliui Dauginčiui – už rūpestį savojo kaimo reikalais, Antanui Bosui – už medžiotojų vaišes, Kretingos rajono Savivaldybės tarybos nariui Povilui Turauskiui – už rūpestį kaimo problemomis.

Kaimo žmonėms didžiulį katilą „šiurpos“ išvirė medžiotojas Antanas Bosas.

Ligi vėlumos, grojant Grūšlaukės filialo muzikantams, keliasdešimt žmonių vaišinosi karštu šernienos troškiniu.

„Tos šventės prie ąžuolo mums labai reikia. Kaimo žmogui tai - vienintelė pramoga, daugiau nė neturime kur nueiti. Nelaikome pykčio ant medžiotojų, kad jų veisiami šernai iš aptvarų pasklinda po mūsų pasėlius, atklysta net ligi mūsų sodybų. Riebūs tokie, ir žmonių nebebijo. Ką padarysi: medžiotojai su mumis – žmoniškai, ir mes – žmoniškai. Reikia taikiai sugyventi“, - kalbėjo Plokščių gyventojos Leonora Rimkuvienė ir Alina Butkienė.

Kone tris valandas medžiotojų patiekalą „šiurpą“ – šernieną su daržovėmis - didžiuliame katile bendroms vaišėms šutinęs medžiotojas Antanas Bosas sakė, jog šis susibūrimas – tai neformalus ėjimas į žmones, kada visi lygūs – nelieka viršesnių ir žemesnių, ir su kaimo žmonėmis aptariama daugybė dalykų.

„Mums svarbu, kad žmonės nemanytų, jog į komercinę medžioklę susirenka turtingi barbarai. Tikrieji barbarai yra brakonieriai, o mes esame gyvūnų populiacijų reguliuotojai, - mes turime sertifikatus ir vykdome tik planines medžiokles. Šiose vietovėse ūkininkai augina daug grūdinių kultūrų, šernų čia – gausu, ir jeigu ne medžiotojai - šernai pridarytų daug žalos“, - tvirtino A.Bosas.

Medžiotojų klubo „Lūšis“ bei Kretingos miškų urėdijos vadovas Antanas Baranauskas samprotavo apie medžiotojų ir miškininkų ėjimą į žmones: „Miškininko profesija – taip pat žemdirbiška: skirtumas tik tas, kad kaimo žmogus derlių ima kasmet, o miškininkai – kas kelias dešimtis metų. Miškas yra vertybė: materialinė ir moralinė – graži gamta, tyras oras, geros emocijos“.

Anot A.Baranausko, miškas be žvėrių yra tarsi laivas be žmonių. Todėl medžiotojai taip pat stengiasi, kad šiuose miškuose žvėrių nestigtų. Atsidėkodami miškui, jį sodinusiam žmogui ir sugautam žvėriui, anot jo, tradiciškai medžiotojai dūduoja melodijas.

Plokščių kaimo apylinkėse yra apie 4,5 ha komercinių miškų, kuriuose – gausiausiai rajone - veisiasi šernų, elnių, stirnų. „Gal pavyks aptvare įveisti danielių ir paleisti juos į laisvę, kad praturtėtų čionykštė fauna“, - sakė urėdas.

• Rašyti komentarą (3)