|
|
|
Prieš auditoriją – nuoga širdimi
„Iš pirmų lūpų išgirstu, kaip gyvena kraštas, jaunimas, mokiniai“,- apie susitikimų su mokiniais prasmę sakė garsi šalies rašytoja Vanda Juknaitė, kuri viešėjo Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Čia V.Juknaitė ne tik pabendravo su mokiniais, bet ir pamatė dvyliktokų, pasirinkusių teatro pamokas, sukurtą spektaklį – šiam scenarijus gimė skaitant rašytojos knygą „Tariamas iš tamsos“.
Šioje Nacionaline literatūros ir meno premija įvertintoje naujausioje V.Juknaitės knygoje – nevaikiška vaikų išmintis, kuria jie, patyrę įvairius likimo išbandymus, tokius kaip negalia ar gyvenimas gatvėje, atvirai išsako. V.Juknaitei nepabosta pokalbiai su vaikais, pokalbiuose su jais nėra „mokytojiškų“ klausimų ar uždraustų temų. Atvirkščiai – 60 metų rašytoja nebijo kalbėti skausmingomis temomis, jai svarbu išgirsti, ką sako jaunas žmogus. - Jūs neatsisakote kvietimų atvykti į mokyklas ir mielai susitinkate su mokiniais, kad sužinotumėte, kaip jie gyvena. Ar tai, ką išgirstate per šiuos susitikimus, skiriasi nuo Jūsų išankstinio įsivaizdavimo? Ar dažnai tenka nustebti? - Eidama į susitikimus neturiu mintyse susikūrusi jokio vaizdo, išankstinių nuostatų ar pasirašytos kalbos. Einu nuoga širdimi, todėl atsiveria netikėtumai. Tačiau šie susitikimai man brangiai kainuoja – juk jauniems žmonėms įdomu provokuoti, jie gali nušvilpti. Tam reikia pasiryžti. - Ar tokiuose susitikimuose pagrindinė tema yra tik literatūra? - Ne kartą esu sakiusi, kad man šimtą kartų įdomiau šnekėti apie gyvenimą negu apie literatūrą. Tačiau esu rašytoja, todėl ir kalbos apie literatūrą yra neišvengiamos. Be to, ne visada mokiniai iš karto turi klausimų – jų gimsta, kai paskaitau savo kūrybos. Kaskart reikia kurti santykį su mokiniais. Kartą vienas mokinys paklausė, kada aš pradėjau rašyti. Tuomet tiesiog negalvodama atsakiau: „Kai iškritau pro langą“. Ir auditorija suprato, kad galima drąsiai šnekėti apie viską. O aš kalbėti viena ir tik pati sau nenoriu. Būtų neįdomu. - Bet ar mokiniai skaito tiek knygų, kad su jais pokalbis apie literatūrą būtų įmanomas? - Atsakymą jau žinote iš anksto – žinoma, kad mokiniai skaito mažiau. Jei norime turėti skaitytoją, nėra kito būdo kaip tik taikytis prie jo kalbos. Reikia trumpų tekstų. Dabartinis gyvenimas kartais primena „greitojo“ maisto restoraną, kuriame maža vietos žmonių dvasingumui, kuris yra vienintelis būdas išlikti šiame sąvartyno amžiuje. Buvo aukso, bronzos, geležies, o dabar – sąvartyno. Pastebiu, kad jaunas žmogus jaučia nepaprastai didelę baimę gyventi. Suaugusieji nekalba su vaikais apie tikrąsias problemas. - O gal suaugusiems sudėtinga apie tai kalbėti? Nežino kaip? - Reikia ne pamokyti, o drąsinti gyventi. Tereikia girdėti vaiko klausimą ir atvirai kalbėti, jei ne kalbėti – tai nors pabūti šalia. Teko girdėti vaiką sakant – geriau visai neturėti tėvų, negu turėti tokius, kurie niekuomet neranda laiko. Kūryba įvertinta ir skaitytojų, ir ekspertų Prozininkės, dramaturgės ir eseistės Vandos Juknaitės kūryba yra įvertinta apdovanojimais: 1993 m. – Juozo Paukštelio premija už romaną „Šermenys“, 1994 m. – Žemaitės literatūrinė premija už romaną „Šermenys“, 2001 m. – Juozo Grušo premija už dramą „Formulė“, 2003 m. – G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už esė ir pokalbių knygą „Išsiduosi. Balsu“, 2004 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2008 m. – Juozo Keliuočio literatūrinė premija bei Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
|
|
