|
|
|
Fotomenininkas įžvelgė akmenų sielą
„Be amžinojo Dievo – buvusio, esamo ir būsimo – amžini yra tik žemė ir akmuo. Žvelgdamas į akmenis, tarsi vartai amžinybės knygą: jie primena mums mūsų trapumą ir moko nesusieti savęs su žemiškais dalykais“, - sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, fotoaparatu dažnai talkinantis Kretingos katalikų bažnyčios bei Pranciškonų vienuolyno bendruomenei, 52-jų klaipėdietis Algirdas Darongauskas.
Pakerėjo akmenų „vaikščiojimas“ A.Darongauskas atviravo: nors fotografija domisi jau 40 metų – nuo vaikystės, kai tėvas jam padovanojo pirmąjį fotoaparatą „Fed“, patyrė įvairių ieškojimų – fotografavo miesto vaizdus, peizažus, portretus, išbandė netgi autoportretus, tačiau gyvenimo pilnatvę patyręs tik per akmenis, kada jam buvo duota pažvelgti jų sielą. „Akmenimis „susirgau“ prieš 12 metų, kai atsidūriau prie Olandų kepurės, Melnragėje. Palaipsniui ta magiška vieta ir ten vykstanti akmenų kaita įtraukė mane visą. Vienądien tie akmenys išnyra viršum bangų keteros, kitądien – jų nebėra. Jie lyg gyvi, lyg vaikščiotų. Tas akmenų vaikščiojimas mane pakerėjo, - ten ir gimė didžioji mano fotokolekcija – keli tūkstančiai nuotraukų“, - kalbėjo menininkas. Nesyk įvairiose parodose buvo eksponuojamas jo fotografijų ciklas „Olandų kepurė“. 2007 m. buvo išleistas A.Darongausko fotoalbumas „Olandų kepurė. Akmenų stebuklai Klaipėdos pajūry“. Menotyrininkai šį albumą prilygino gidui po akmeninių stebuklų šalį, kur kiekviena diena yra paskutinė. A.Darongauskas sakė, kad naujas ir papildytas nuotraukų iš Olandų kepurės albumas turėtų pasirodyti dar šiemet. Patys kūriniai išmokė juos jausti Kūrybiniame procese, jis sakė, tarytum susiliedavęs su tais akmenimis - jie nuglostyti jo akimis tūkstančius kartų. Kartais užtrukdavo visą pusvalandį, kol surasdavau sprindžio dydžio matymo kampą. „Bet per akmenis išsiugdė mano vidinė rega ir pajauta. Man jau nebereikia techniškai „galvoti“, kaip įžvelgti akmens gelmę. Akmenys patys išmokė mane juos jausti. Tą vaizdinę uoslę išugdė Olandų kepurė ir Mosėdis“, - akcentavo A.Darongauskas. Fotografuodamas gyvuosius Olandų kepurės akmenis, jis sakė, skersai išilgai išmaišęs šį pajūrio ruožą. Šimtus kartų ir skirtingais metų laikais. Anot jo, akmenys ypač įspūdingi, kai šėlsta jūra. Nesyk jam tekę šlapti, panirus į bangas. Vanduo netikėtai užliedavo fotoaparatą. Praėjusį rudenį per vėtrą iš Kretingos klebono jis pasiskolino žvejo kostiumą. Tai buvęs suplanuotas atsisveikinimas su Olandų kepure: „Per štormą nuo galvos ligi kojų buvau aplietas vandeniu – įvyko tarsi krikšto atnaujinimas. Buvo duotas ženklas, kad užsidarė ratas - per 12 metų išsisėmiau, - apsunkau nuo tų vietų vaizdų“, - savo dvasinius ir kūrybinius potyrius atskleidė menininkas. Mosėdyje su fotoaparatu gulė - kėlėsi Šį pavasarį pasirodė „Eglės“ leidykloje 1 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas bendras dviejų menininkų – A.Darongausko fotografijų ir rašytojo Edmundo Untulo esė - albumas „Amžinybės portretai. Daktaro Vaclovo Into pasaulis“. Šis įspūdingas meninis albumas, anot jo sudarytojų, sukurtas nepaprastos akies fotografo bei subtilios pajautos rašytojo, yra skirtas pagerbti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių, mosėdiškį gydytoją, Akmenų muziejaus įkūrėją V.Intą, atskleisti jo gyvenimą bei filosofiją. „Man pačiam teko laimė padaryti paskutinę V.Into nuotrauką priešpaskutiniais jo gyvenimo metais“, - tvirtino A.Darongauskas. Jis pasakojo, kad fotografuoti Mosėdžio akmenis prieš 5 metus jį paskatinęs mosėdiškis bičiulis Arūnas Šliogeris. „Sutikęs sykį, sako: gal užteks tau tos Olandų kepurės. Jo dėka ir turėjau galimybę vieną vasaros mėnesį pagyventi tarp Mosėdžio akmenų. Sutemoms nugulus ant Bartuvos slėnio guliausi ir aš, su gaidžiais kėliausi. Būdavo, valandų valandas tįsau, šliaužioju keliais tarp akmenų. Sekmadieniais prošal iš bažnyčios grįžta žmonės ir klausia, gal man – bloga. O aš neatitraukiu akių nuo akmenų grožio: iš pradžių akmenį fiksuoji akimis, „įlendi“ į jį ir tik tada, suradęs patį įdomiausią rakursą, nuspaudi fotoaparatą. Todėl, pamatę albume kai kuriuos akmenis, mosėdiškiai netiki, kad jie – iš šių vietų“, - Mosėdyje patirtus įspūdžius atskleidė kūrėjas. Atvirukais išdalija džiaugsmą Paniręs į prisiminimus, su švelnia nostalgija jis atsiminė ir tą šviesųjį savo gyvenimo metą, kada jam teko gyventi Orvidų sodybos akmenų karalystėje, pas brolį Gabrielių – Vilių Orvidą ir per jį išsiugdyti dorovines vertybes, patirti dalijimosi džiaugsmą. Todėl atvirukų forma išleistus Olandų kepurės vaizdus, jis sakė, jaučiąs džiaugsmą išdalinti tiems žmonėms, kuriems jie suteikia nors akimirką malonumo širdžiai. A.Darongauskas atviravo, jog per pažintį su V.Orvidu bei ilgametę draugystę su profesionaliu filmų kūrėju bei fotomenininku Edvardu Jurčiu, jau daugel metų gyvenančiu ir kuriančiu JAV, gyvenimo kelias jį atvedė į Pasauliečių pranciškonų ordiną, kurio visateisiu nariu netrukus jis rengiasi tapti. Kelerius metus kūrėjas fotografavo Žemaičių Kalvarijos atlaidus. „Ten fotografuodamas aš ištirpdavau, kad netrukdyčiau maldininkams patirti tikrąjį dvasinį pamaldumą“, - kalbėjo fotografijų ciklo „Žemaičių Kalvarijos atlaidai“ autorius.
|
|
