Greitėjant gyvenimo tempui – pauzė poezijai

Sostinės ir beprotiško gyvenimo tempo nešamas Antanas Kairys nepamiršta Kretingos – nuolat sugrįždamas į savo vaikystės ir mokyklos laikų miestą, jis pasidalija ir savo eilėraščiais, kurių centre – jaučiantis ir mąstantis žmogus.

Antano Kairio (pirmas iš kairės) eilių kretingiškiai klausėsi ir per Dvaro šventės poezijos popietę.

Antanas Kairys, kurį seniau kretingiškiai pažinojo kaip Zališčevskį, prisipažino šiuo metu gyvenantis pagal įtemptą dienotvarkę: jis dirba psichologijos dėstytoju universitetuose bei privačiai, per šiuos metus turi apginti psichologijos daktaro disertaciją.

Tačiau darbų ir rūpesčių srovė A.Kairio nenuplukdo nuo tvirtos atramos – poezijos. Mintimis apie ją poetas sutiko pasidalinti su „Smilčių“ skaitytojais.

- Kaip apibūdintumėte savo kūrybos estetinius principus?

- Kūryboje man svarbiausia - mintis ir prasmė. Kartais norisi pažaisti

žodžiais, bet dažniau – jų daugiaprasmiškumu, o ne skambesiu. Nesu dainingas ar ritmingas, neįsivaizduoju, kaip mano eilėraštį būtų įmanoma paversti daina. Kita vertus, manęs nežavi ir tai, ką daro kai kurie šiuolaikiniai menininkai, jų bjaurasties ar žiaurumo estetika. Tobulas eilėraštis yra tas, kuris netikėtas, nelauktas, turi mintį, „neša“ kažkokį jausmą ir yra gražus.

- O kaip gimsta Jūsų eilėraščiai? Ar eilės ilgai brandinamos, ar pasiduodate pirmajam impulsui, ekspresijai?

- Dažniausiai eilėraštį parašau vienu prisėdimu ir nelabai mėgstu taisyti. Žinoma, būna atvejų, kai idėją ar mintį „nešiojuosi“ keletą mėnesių, kol galų gale ji tampa eilėraščiu.

- Ar Jūsų kūrybai daro įtaką giminaičiai: poetė Bronė Liniauskienė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas? Atsižvelgiate į jų pastabas, kritiką?

- Tai yra žmonės, su kuriais aš dažniausiai kalbu apie poeziją. Natūralu, kad jie man daro įtaką ir dabar, ir rašymo pradžioje. Vis dėlto manau, kad mano poezija pakankamai skiriasi nuo dėdės ar močiutės kūrybos.

- Ar siejate save su kokia nors literatūros kryptimi ar kūrėjų karta? Kaip manote, ar šiuolaikinius rašytojus vis dar galima „dėlioti į lentynėles“ pagal literatūros sroves, kryptis?

- Šiuolaikinė literatūra yra labai marga, tokio margumyno turbūt dar niekada nebuvo. Manyčiau, tik laikas parodys, ar jame esama bendrų bruožų. Po trisdešimt ar penkiasdešimt metų galbūt literatūrologai vienu balsu tvirtins – „XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje Lietuvos literatūroje vyravo X srovė“. O gal kaip tik pripažins, kad tai tebuvo pereinamasis chaoso laikas.

- O kaip vertinate internete publikuojamą ir dažnai – anonimišką poeziją?

- Kodėl gi ne? Internetas gerokai palengvina kūrėjo gyvenimą – dar niekada kuriantis žmogus neturėjo tiek galimybių parodyti savo kūrybą kitiems. Ir dar niekada – taip lengvai.

Publikavimas internete žmogui suteikia galimybę sulaukti kritikos, patarimų. Jei kritika profesionali – tai yra puiki pagalba tobulėjant. Deja, atsiliepimus taip pat gali rašyti kas nori, dažnai – nekvalifikuotai.

Internete iš tikro sklando dideli kiekiai poezijos. Dalis jos – įdomi ir vertinga, bet yra ir visiškai menkavertės. Tai dar labiau apsunkina žmogaus, kuris nori paskaityti, gyvenimą.

- Kaip manote, ar poezijai pakanka skaitytojų dėmesio?

- Poezijai reikia lėto gyvenimo tempo. Ilgesnio laiko, kurį galima skirti knygai ar pamąstymui. Per šį laiką neateina elektroniniai laiškai ar žinutės. Tokią prabangą sau leidžia vis mažiau žmonių.

- Jūsų nuomone, ar šiuolaikinis skaitytojas nepasiklysta pseudoliteratūroje? - Mūsų laikais literatūros srautas didžiulis. Ir labai sunku atsirinkti, kas verta skaitymo, o kas – ne. Kas tikrai gali padėti nepasiklysti visiškai – tai išsilavinimas. Tik išsilavinęs žmogus turi galimybę dabartinės literatūros upėje pagauti tikrai vertingų „žuvų“.

- Kokią įtaką Jūsų kūrybai turi psichologinių mokslų pamatas? Ar darbe praverčia „poeto akis“?

- Poezija suteikia galimybę kiek kitaip pažvelgti į vykstančius reiškinius ir kartu – kiek kitokį požiūrį į kalbą. Bet tam nebūtina rašyti, užtenka skaityti poeziją. Be to, viena iš man įdomių psichologijos sričių – kūrybos, kūrybiškumo psichologija.

- Kretingiškiai Jūsų kūrybos galėjo išgirsti per šiųmetinę Dvaro šventę. Sakykite, ar dažnai dalyvaujate įvairiuose literatūriniuose renginiuose?

- Ne per dažniausiai. Pirmiausia dėl gyvenimo tempo – kuo toliau, tuo greitesnis jis darosi.

Literatūros skaitymai turi didelę reikšmę: pamatai, kur poetas deda „reikšminius kirčius“ savo eilėraštyje, kur daro pauzes ir pagaliau – kurie eilėraščiai pačiam autoriui verčiausi skaitymo. Be to, tai – proga išgirsti dar niekur nepublikuotus kūrinius.

Bendravimas su kuriančiais žmonėmis duoda platesnį žvilgsnį, kritika leidžia tobulėti.

- Ar dažnai atvykstate į Kretingą?

- Kas porą savaičių. Man Kretinga išliko šiltas, žalias, jaukus ir mielas miestas.

- O kokį miestą vadinate savo namais? Ką Jums reiškia sąvoka „namai“?

- Nežinau. Kretinga man brangi kaip miestas, kuriame užaugau, su ja susijusi visa vaikystė, mokyklos laikai. Mielai čia grįžtu. Kita vertus, visada buvau ir netoli Klaipėdos, o dabar daugiausiai laiko leidžiu Vilniuje. Jei manęs kas paklausia, sakau esąs kilimo iš Kretingos.

O dėl sąvokos „namai“... Jei pažiūrėsime į Lietuvą iki Antrojo pasaulinio karo – viskas buvo labai aišku: žmogus susijęs su žeme, gimtuoju kaimu ar miesteliu. Šiuolaikinis žmogus per gyvenimą spėja pagyventi keliuose butuose ar namuose, dažnai – net ne viename mieste ar valstybėje. Žmogui nelengva pasakyti, kas jis – kretingiškis, klaipėdietis, žemaitis ar aukštaitis, lietuvis ar europietis. Tai – vienas iš iššūkių tapatumui, su kuriuo susiduria žmogus. Tarp jų – ir aš.

• Rašyti komentarą (2)