Į socialines problemas žvelgia per šmaikščią karikatūrą

Grobuoniška pažiūra į mus supančią aplinką ir gamtą, ydingi žmonių tarpusavio santykiai, individų ydos, buitinio gyvenimo negerovės, kretingiškės Irenos Lapinskaitės įvilktos į šmaikštų piešinį, virsta karikatūromis, kurios priverčia ir pasijuokti, ir susimąstyti.

Irena Lapinskaitė sako, kad karikatūra yra paranki net ir aštriausioms socialinėms problemoms aptarti. “Humoro, kaip ir poezijos, reikia visose gyvenimo srityse”, - įsitikinusi šmaikščių piešinių autorė.

“Karikatūra – tai kūryba. Gyvenimas diktuoja siužetus, kuriuos karikatūristas interpretuoja savaip. Savaip humorą interpretuoja ir žiūrovas, kurio vertinimas, būna, ir nustebina, - kalbėjo Klaipėdos valstybinėje kolegijoje dėstytojaujanti I.Lapinskaitė. – Kai piešiu, vidus juokiasi. Ir vedžioja ranką, kuri sudėlioja humoristinę kompoziciją”.

Šiuo metu Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje eksponuojama I.Lapinskaitės karikatūrų paroda tiesiogiai susijusi su pedagogės noru atkreipti visuomenės dėmesį į tai, ką negero darome gamtai, kaip ji vis dažniau paminama po kojomis ir kiek esama neteisybės, “pirtininkams” tveriant ežerus, upes, grobuonims valdininkams persidalinant miškus ir žemes.

Ši karikatūrų paroda, kaip stendinis pranešimas, buvo pristatyta Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijos ir Socialinių mokslų fakultetuose. Šioje mokymo įstaigoje I.Lapinskaitė dėsto ekologiją, rekreacinių įrenginių kursą, tad gamtos, jos išsaugojimo tema – gana artima ir darbui, ir sielai. “Juk kiekvienas esame gamtos dalis, tačiau niekaip neišgyvendiname didelės neteisybės jos atžvilgiu”, - kalbėjo karikatūrų autorė.

Pagal profesiją I.Lapinskaitė yra agronomė. Ir ji nesutinka, kad tokia, atrodo, proziška specialybė nieko bendra neturi su kūryba. I.Lapinskaitės karikatūros gimsta be išankstinių eskizų ar juodraščių. Na, nebent karikatūrą reikia labai išsmulkinti. Juodu tušu atliktos karikatūros paspalvinamos – tai, anot jų autorės, sustiprina norimą išsakyti mintį.

Kiek karikatūrų yra nupiešusi, I.Lapinskaitei nėra svarbu. Be karikatūrų jų autorė įvairiomis žmonių gyvenimo progomis yra pripiešusi per 70 albumų, daugybę plakatų vestuvių dalyviams, nebe pirmus metus rengia parodas balandžio 1-osios proga, nuolat, kur gyveno, bendradarbiaudavo su vietos laikraščiais, mokymo įstaigose ir darbovietėse leisdavo satyrinius sienlaikraščius. Buvo laikas, kada jos karikatūros keliavo į vadinamuosius satyros langus, į kuriuos niekas nenorėdavo pakliūti, mat, jų herojai būdavo viešinami su vardais ir pavardėmis.

“Kai dabar pagalvoju, buvo žiauroka”, - prisiminusi sovietinio laikmečio auklėjimo būdus, sakė “Smilčių” pašnekovė.

Piešti karikatūras I.Lapinskaitei yra pomėgis, kuriam ji didelės reikšmės neteikia. “Karikatūra – mažoji grafika. Tad stengiuosi tobulinti savo brūkšnį, visada pagalvoju, kaip įdomiau parengti karikatūrų ekspoziciją”, - teigė I.Lapinskaitė, kuri pripažino: karikatūras piešti įdomu ir todėl, kad kiekviena jų yra savita – antrą kartą to paties nebepakartosi.

• Rašyti komentarą (0)