Skulptoriaus mintis pakylėja bronziniai paukščiai

Kretingiškio skulptoriaus Gedimino Staškausko rankoms paklūsta ne vien medis ir akmuo: pastarąjį dešimtmetį kūrėjas atrado bronzą. Šios medžiagos plastiškumas, anot jo, leidžia improvizuoti, o skulptūrose labiau juntama ekspresija ir žaisminga erdvės bei formos sąveika. „Bronza suteikia daugiau laisvės ir labiau atitinka mano natūrą“, - atviravo menininkas, kurio darbai, beje, labiau žinomi užsienyje, negu Lietuvoje.

Stilizuoti ir tradicinių formų paukščiai - mėgiama skulptoriaus Gedimino Staškausko kūrybos tema.

Simbolizuoja minties skrydį

Pastarųjų metų G.Staškausko kūryboje dominuoja bronziniai paukščiai: po įvairias meno galerijas, muziejus bei privačias kolekcijas jų iškeliavo jau kelios dešimtys.

Abstrakčių formų paukščiai, užfiksuoti skrydyje ar stovintys ant žemės, tarsi perteikia sužmogintas emocijas ir priverčia susimąstyti.

„Mano kūryboje nėra taip: priėjai – pažiūrėjai – nuėjai. Ir užsienio žiūrovai manęs klausia, kodėl taip sukūrei? O aš sakau – klausimų reikia ieškoti savyje. Galima diskutuoti, bet atsakymus kiekvienas turime surasti patys“, - įsitikinęs kūrėjas.

Paukštis menininkui simbolizuoja minties skrydį. Išmokti skraidyti žmogus siekė dar savo istorijos priešaušryje, - tai atsispindi mituose. Jeigu tik vaikščiosi žeme, įsitikinęs kūrėjas, niekada nepakilsi. Tačiau mintyse pasiekti dangų gali kiekvienas.

„Šiandien žmonės – per daug sumaterialėję, skaičiuojantys pinigą lyg tie kurmiai iš pasakos apie Coliukę. Per tai nebematome grožio: nei savyje, nei gamtoje. Nemokėjimas gyventi santarvėje su gamta tolygu nemokėjimui gyventi darnoje su savimi“, - samprotavo 35-erių menininkas.

Naujausius, ką tik rankų nuglostytus, darbus skulptorius pavadino „Pelikano istorija“ ir „Rūpintojėlis“.

Pastarasis vaizduoja mūsų liaudies tautodailėje tradicine poza parimusį žemdirbį, tačiau viena jo ausis – neįprastai didelė, o širdies plote žiojėja skylė. „Klausyti ir duoti, - tokia yra šio herojaus gyvenimo prasmė“, - taip savo sprendimu šokiruojantį kūrinį apibūdino G.Staškauskas.

Anot kūrėjo, tradicišku stiliumi mūsų protėviai kūrė tūkstantmečius. Ir tai jau padaryta. Šiuolaikinis menas turi sukrėsti, sukurti intrigą ir priversti žmogų ieškoti.

Stambiausias darbas – Tūbausių bažnyčioje

Skulptūros meno G.Staškauskas mokėsi užsienyje: prieš 15 metų jis išvyko į Miuncheną, Vokietiją, pas profesionalų skulptorių Francą Hamerle. Studijavo paskatintas tėvo Leopoldo, kuris tuo metu iš Bavarijos atvyko į misijas Tūbausių parapijoje.

Sugrįžęs išsyk ėmėsi atkurti Tūbausių bažnyčios interjerą. Skulptorius iš medžio iškalė dvi didžiules šventųjų – Konrado ir Andriejaus – skulptūras, sukūrė Šventojo Rašto scenas vaizduojančius medžio reljefus ant kunigo kėdės atlošo bei altoriaus stalo frontone.

„Darbus aptardavome išvien su tėvu Leopoldu: jis žavėjosi mūsų liaudies kūryba, tačiau leido pačiam improvizuoti. Šv.Konradą pavaizdavau su ąsočiu. Jis buvo kapucinų vienuolis, tačiau mes, lietuviai, apie jį beveik nieko nežinome. Šv.Konradas yra Vokietijos Altiotingo miesto, kuris rėmė Tūbausių parapiją, globėjas, ir tėvas Leopoldas pageidavo, kad jis stovėtų kartu su Tūbausių parapijos globėju – šv.Andriejumi“, - apie stambiausią savo sukurtą ir vienoje vietoje sutelktą kompoziciją pasakojo G.Staškauskas.

Krikštykla ir tabernakulis - bronziniai. Krikštykloje menininkas pavaizdavo žveją, traukiantį tinklus: ši scena simbolizuoja šventąjį Petrą, nuo pražūties gelbstintį krikščionių sielas. Tabernakulyje – scena apie Izaoką iš Senojo Testamento.

„Šie darbai – lyg kiekvieno žmogaus gyvenimo filosofija. Norėjosi, kad juos apjungtų vienijanti mintis, o žmonės prieitų, galvotų ir ieškotų ryšio bei atsakymų“, - savo sukurtų darbų idėją apibūdino autorius.

Tūbausių bažnyčią puošia ir Gedimino žmonos Rasos sukurtos masyvios keramikinės vazos.

Pradžiamokslis – pas legendinį tautodailininką

Skulptūros pradžiamokslį G.Staškauskas sakė praėjęs dar paauglystėje pas legendinį medžio drožėją Anicetą Puškorių. Jį užbūrė peiliukas ir pliauska, todėl metęs akordeono mokslus muzikos mokykloje. „Dar nemokėjau drožti, bet jau imdavau kuo didesnę pliauską“, - prisiminęs 20 metų senumo įvykius ir polinkį į masyvias medžio skulptūras, juokėsi menininkas.

Ankstyvuoju kūrybos periodu G.Staškauskas išdrožė solidų darbą - kunigaikščio Jono Goštauto skulptūrą, kuri papuošė Žalgirio mūšio memorialą Cinkiškėse, netoli Kauno. Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą proga Pranciškonų gimnazijos stadione buvo pastatytas G.Staškausko sukurtas masyvus kryžius.

Kalti metalą ir akmenį kūrėjas ryžosi tik po studijų Vokietijoje. Jis tvirtino, jog medžiagai niekada neteikęs ypatingos reikšmės: „Neverta mistifikuoti medžiagos: medyje – medinė gyvybė, akmeny – akmeninė. Medis augo 200 - 400 metų, akmuo formavosi šimtus tūkstantmečių. Man svarbiausia yra kūrinio idėja“.

Bendrauja su užsienio kūrėjais

G. Staškausko sukurti akmens bronzos ir medžio darbai pasklidę po pasaulį. Masyvios medžio skulptūros „Vandens pasaulis“ ir „Šokantys medžiai“ puošia Silkeborgo miestą Danijoje. Kelias dešimtis bronzos skulptūrų įsigijo Europos šalių muziejai, galerijos bei privačių kolekcijų savininkai.

„Užsieniečiai yra labiau išlavinę savo meninį skonį. Jiems darbas būna įdomus arba ne. Į meną jie žvelgia kaip į laisvą minties polėkį“, - tvirtino pašnekovas.

Šiandien menininkas palaiko glaudžius ryšius su užsienio šalių kūrėjais, dalyvauja bendruose projektuose ir stovyklose. Šią vasarą mėnesį jis dalyvavo Danijos kultūros ministerijos remtame keliaujančiame projekte „Menininkų grupė – Tranzitas“, kuris aplankė Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Daniją.

Iš kelionių ir parodų jis parsiveža kitų šalių kūrėjų darbų ir kuria savo meno galeriją.

Menininkas įsitikinęs, kad tik kalbų mokėjimas ir pačių ėjimas į pasaulį atvers galimybes tobulėti. Viens iš kelių yra menas. „Esame per maži, kad apie mus žinotų: neturime nei galingų fabrikų, nediegiame žemdirbystės naujovių. Tačiau nustebinti kultūra galime“, - įsitikinęs kūrėjas.

Jo nuomone, Lietuvoje yra vykdoma kultūros žlugdymo politika. „Vien duonos ir žaidimų poreikis pražudė ir Romos imperiją. Valdžiai taip patogiau. Tačiau nukirpus paukščiui sparnus, jis nebepakils, bus priverstas ropoti. Karpyti kultūrai skirtas lėšas prilygsta tautos genocidui“, - įsitikinęs G.Staškauskas.

• Rašyti komentarą (1)