Ironiški „netyčiukai“

Prieš metus literatūrinių galių savyje atradęs Pranciškonų gimnazijos abiturientas Jovaras Dirmeitis sako, kad jam, kaip ir kiekvienam kuriančiam žmogui, labai svarbu laisvė. Todėl ieškodamas kūrybos formų, septyniolikmetis pasirinko esė.

Dvyliktokas Jovaras Dirmeitis mąsto savo mintis dėstyti ne tik esė, bet ir dienoraščio forma. „Galbūt dienoraštyje mintis dėstyti ir lengviau, bet man tai atrodo nepalyginamai sudėtingesnis už esė žanras – juk aš niekada nesu rašęs dienoraščio“, - sakė jaunasis kūrėjas.

„Esė formoje nėra pančių – esi visiškai laisvas ir gali rašyti ką nori. Esė leidžia perkurti, naudoti ironiją, groteską, skepticizmą. Dabar turiu apie penkioliką kūrinių: nedaug, nes kai kurios esė yra dingusios – kažkur nusimetė sąsiuviniai“, - sakė J.Dirmeitis.

„Siurblys, kambariai ir mintys spintoje“, „Konteinerio filosofija“, „Lietuviškas dosnumas“, „Laiškas Hamletui“, „Fantazijų namelis“ – tai, kaip sako pats Jovaras, „netyčiukai“ apie žmones, jausmus, pasaulį, kuris jį supa.

„Mėgstu ironiją. Esu kandus, nes savo veikėjus noriu pavaizduoti kitokius, noriu parodyti jų silpnybes. Temos kūriniui ateina netikėtai – einant gatve, sėdint pamokoje. Turiu kertinę mintį ir tuomet „lipdau“ ją. Po to dirbame kartu su mokytoja Virginija Kavoliūniene – taisome stiliaus klaidas, šlifuojame mintis. Vertinu ir draugų kritiką. Tačiau jos perteklius ir visos kritikos paisymas – pavojingas: taip galima netekti savo stiliaus“, - kalbėjo J.Dirmeitis.

Vaikinas juokavo, kad kūrybinės mintys apninka baisiai ne laiku – pačiame pamokų įkarštyje. Tad prisipažįsta – kartais rašo, kai mokyklos skambutis dar nebūna paskelbęs laisvo laiko.

„Man reikia įkvėpimo – be jo žodžiai nelimpa. Tačiau paskutiniu metu įkvėpimo taip sunku rasti – dieną trūksta laiko, vakare – jėgų. Mano kūryboje manojo „aš“ yra labai mažai. Tačiau kiekvienoje esė yra veikėjas – visuomet įsijaučiu į jo vaidmenį, išgyvenu jo situaciją“, - pasakojo jaunasis kūrėjas.

Šiuo metu jis rengiasi filologų konkursui – kad galėtų dalyvauti atrankoje, trūksta keturių rašinių. Du darbai jau „kybo“ – tereikia juos pabaigti. J.Dirmeitis prisiminė, kad praėjusiais metais vienu prisėdimu parašydavo po dvi esė. Dabar vaikinas kuria po truputį – viską gerai apgalvodamas.

„Nesureikšminu to, kad rašau, kuriu. Tačiau man kyla daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų labiau norisi ieškoti vienatvėje, kuri man yra pilnatvė. Kodėl taip gražiai atrodo sniegas ant aulinių batų, kodėl krisdamas kankorėžis bumbteli man į galvą, kodėl paukščiai čiulba, kai gali tylėti, o kodėl žuvys praplaukia pro mano krantą? Tikiuosi, kad naujas atradimas rašyti nėra laikinas, kad rašysiu ir ateityje. Jei taip nutiks, turiu tikslą rašyti ne tik sau – noriu, kad jei mano kūryba bus to verta, ji būtų spausdinama“, - tokios yra jaunojo kūrėjo J.Dirmeičio mintys.

• Rašyti komentarą (1)