Šuniukų aprangos dizainerei netrūksta idėjų

Įvairių spalvų ir modelių, su užrašais, raukiniais, kaspinais, aplikacijomis, segėmis, karoliukais... Kretingiškei 23 metų Rimai Urnikytei netrūksta kūrybos ir išradingumo, kaip sukurti išskirtinį stilių šuniui. Seniau siuvimo darbų tiesiog nepakentusią merginą paimti adatą į rankas privertė jos keturkojis draugas Gutis.

Rima Urnikytė aprangą šunims pradėjo siūti tik todėl, kad vėsiu oru vedžiojamas Gutis nesušaltų. Tačiau dabar merginos rankose gimstantys rūbai – vienas už kitą gražesni.

R.Urnikytės nebestebina praeivių dėmesys, kai ji pasivaikščioti išeina su savuoju jorkšyro terjeru Gučiu. Dažno žvilgsnį patraukia įspūdinga šuns apranga, kuri kartais būna suderinta ir su šeimininkės aksesuarais, pavyzdžiui, rankine, skarele.

Abejingam dar sunkiau išlikti pamačius R.Urnikytės kolekciją namuose: pusė šimto rūbų skirta įvairiems metų laikams ir progoms. Vienas už kitą gražesni, preciziškai pasiūti ir išdailinti marškinėliai, suknelės, kelnės, paltai, megztukai, net – pižamos, stilingos kepuraitės ir batukai.

R.Urnikytė, kuri laikosi principo – nesiūti tokių pačių modelių rūbų, nepritrūksta idėjų, kaip papuošti keturkojį.

„Kai ką nusižiūriu ir iš rūbų, skirtų žmonėms. Pavyzdžiui, pamėginau siūti iš lino audinio, ant marškinėlių klijuoti įvairius užrašus, rūbus papuošti segėmis, pagamintomis dekupažo technika. Galima sakyti, egzistuoja ir šunų mados. Labiausiai mėgstamos tos suknelės, kurios yra ryškių spalvų, tarkim, raudonos, rožinės. Na, o šiuo metu populiariausios – džinsinės kelnytės. Ne bet kokios – o su paplėšimais“,- kaip podiumų mados perkeliamos į keturkojų pasaulį, papasakojo pašnekovė.

Ypač išsiskiria išeiginiai šuns rūbeliai – iš prašmatnių medžiagų ir gausiai dekoruoti. R.Urnikytė prisipažino - idėją sukurti šventinius rūbus pasufleravo viena kaunietė, kuri, nutarusi į vestuves vestis ir savo keturkojį, pageidavo, kad šis atrodytų puošniai.

R.Urnikytė į žaidimą spalvomis, modeliais ir medžiagomis įsitraukė netikėtai – prieš trejus metus namuose apsigyvenus jorkšyro terjerui Gučiui.

Nuo paltukų, marškinėlių – iki prašmatnių šventinių rūbų ir stilingų kepuraičių. Dabar madingai gali atrodyti ir keturkojai.

Pastebėjusi, kad atvėsus orams lauke vedžiojamas Gutis virpa iš šalčio, R.Urnikytė parduotuvėse ėmė žvalgytis jam rūbų.

Tačiau specializuotose parduotuvėse siūlomi drabužiai šunims – brangūs, ne visada kokybiški. Be to, gaminami tik standartinių dydžių rūbai, todėl juos sunku pritaikyti netipiško sudėjimo šunims.

R.Urnikytė iš parduotuvės Gučiui nupirko paltą. Tačiau vėliau suprato, kad tokį rūbą sugebėtų pasiūti ir pati.

Taip merginai teko susidraugauti su adata ir perprasti siuvimo technologiją – juk svarbu ne tik rūbo grožis, bet ir tinkamas sukirpimas, kad jį šuniui būtų patogu nešioti. Nors pirmieji siuviniai nebuvo vykę, tačiau netrukus R.Urnikytė įgudo kurti vis naujus modelius vieną po kito.

Dabar šunų dizainerė turi ir specialų segtuvą, į kurį sega pačios sugalvotų modelių eskizus, iškarpas, brėžinius.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad jos pomėgį žinantys bičiuliai padovanoja atliekamų sagų, įvairių karoliukų, o pažįstama siuvėja – ir likusių medžiagų skiaučių. Tačiau jų nepakanka – medžiagos rūbams tenka įsigyti ir audinių parduotuvėse.

R.Urnikytė prisipažino: jei pagauna įkvėpimas, rūbą pasiuva ir per pusdienį. Tačiau jei modelis sudėtingesnis – reikia daug siuvinėti, medžiagą nusagstyti karoliukais – užrunkama ir ilgiau.

Dabar dailiais drabužiais R.Urnikytė rengia ne tik savo augintinį. Pamatę kretingiškės darbus internete, prašymais padabinti keturkojį apipila žmonės iš įvairių Lietuvos miestų.

„Teko girdėti nuomonių, esą rengti šunį – tai jį kankinti. Iš tikrųjų ši nuomonė neteisinga. Šuo prie rūbų pripranta taip, kaip prie pavadėlio, apranga jam judėti netrukdo. Mažų veislių šuniukams, kai kurių rūšių katėms šaltuoju metų laiku rūbeliai yra būtini, kad nesušaltų. Tai kodėl gi jų nepadarius gražių ir išskirtinių“, - kalbėjo R.Urnikytė.

• Rašyti komentarą (8)