Kelionės dviračiais - aistra

Neretai moterys pavadinamos „silpnąja lytimi”, tačiau dviračių klubo „Tolumos” narė Birutė Mikutaitė-Ganiprauskienė yra puikus pavyzdys, kad tai – tik stereotipas. Moteris dviračiu intensyviai važinėja tik nuo gegužės mėnesio, tačiau ryžosi su klubu dalyvauti tūkstančio dviejų šimtų kilometrų ilgio kelionėje aplink Lietuvą.

Birutė Ganiprauskienė teigė, kad norint leistis į ilgas keliones dviračiu, reikia ryžto bei pradėti nuo nedidelių atstumų.

Tinkami žmonės - tinkamu laiku

„Kelionė dviračiu buvo sena mano svajonė. Kartą važiavom automobiliu į Kuršių neriją ir pamaniau, kad būtų daug smagiau važiuoti dviračiu”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė.

Dviračiu ji važinėjo nuo vaikystės, tačiau, pasak moters, kurį laiką tolimesnės kelionės buvo tik norai, kol likimas nesuvedė su bendraminčiais – dviračių sporto entuziastais.

„Tiesiog pasitaikė tinkami žmonės tinkamu laiku”, - tvirtino dviratininkė, pasakodama, kaip pasiryžo keliauti tokį didelį atstumą.

Rengdamasi kelionei aplink Lietuvą, moteris nuvažiuodavo po keturiasdešimt kilometrų, tačiau galutinai apsisprendė tada, kai su „Tolumų” klubu išvažiavo į Platelius.

„Kai man pavyko nukeliauti iki Platelių ir atgal, įvyko lūžis – supratau, kad galiu važiuoti aplink Lietuvą”, - džiaugėsi B.Mikutaitė-Ganiprauskienė.

Moteris teigė, kad žiemą dviračių sportą kompensuos plaukiodama baseine.

Žygeivius sutiko svetingai

„Ši kelionė atsvėrė visas iki tol patirtas”, - tvirtino B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Nors artimieji iš pradžių abejojo, ar moteris pajėgs įveikti tūkstančio kilometrų atstumą, o draugai į tokias atostogas žiūrėjo skeptiškai, dviratininkė nesigaili dešimties dienų, praleistų ant dviračio.

„Vakarais susėsdavome prie laužo, dalindavomės įspūdžiais, nes važiuojant pasikalbėti nelabai pavykdavo”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė.

Karštomis dienomis dviratininkai išvažiuodavo šeštą valandą ryto, vėliau, kad neperkaistų, nuo pirmos iki ketvirtos valandos dienos padarydavo pertrauką prie vandens telkinio.

„Būdavo, važiuoji rytą ir matai: aplink - daug vandens telkinių, o vakare kaip tyčia – nė vieno”, - juokėsi B.Mikutaitė-Ganiprauskienė.

Vienas iš įsimintiniausių kelionės akcentų dviratininkei – malonūs žmonės. Ypač nuoširdūs buvo kaimų gyventojai.

„Mūsų klausdavo, kur važiuojame, o kai sužinodavo, kad aplink visą Lietuvą – ištikdavo šokas. Vieną vakarą, kai neradome kur apsistoti, ūkininkas priėmė mus pas save”, - dalinosi įspūdžiais dviratininkė.

Dviratis padeda atsipalaiduoti

„Kadangi dirbu įtemptą protinį darbą – kūnas pats prašo fizinės apkrovos”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė.

Dviratininkė teigė, kad fizinis krūvis jai ne tik pakelia kūno tonusą, bet ir gerina savijautą, suteikia jėgų.

„Manau, kad ir po dvidešimties metų galėsiu leistis į tolimas keliones”, - tvirtino 27 metų dviratininkė. Moteriai pavyzdžiu buvo 56 metų kolegė, kuri ne tik važiavo visą kelionės laiką, bet kartais pralenkdavo ir kitus klubo narius.

Kretingoje trūksta dviračių takų

B.Mikutaitė-Ganiprauskienė apgailestavo, kad Kretingoje nėra dviračių takų – nėra jungties su Palanga, nors Kretinga yra prie pat kurorto.

„Pasvalyje, Naujojoje Akmenėje keliaudami matėme puikių dviračių takų, gerai išvystytą infrastruktūrą, nors tie miestai nėra turistinės traukos objektai”, - pasakojo dviratininkė.

Moteris teigė, kad teko bendrauti su vokiečiais turistais, keliaujančiais traukiniu į Klaipėdą, o iš ten - į Palangą.

„Paklausiau jų, kodėl nelipa Kretingos stotyje – juk miestas gražus, įdomus, o jie atsakė, kad jiems nepatogu dviračiais nusigauti iki Palangos”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė.

Anot moters, dviračių takas, jungiantis Kretingą ir Palangą, turėtų dvigubą naudą: kretingiškiai galėtų nuvažiuoti į kurortą, taip pat būtų pritraukiama daugiau turistų.

„Reikia, kad gyventojai mus palaikytų”, - teigė moteris. Ji bei jos kolegos dviračių entuziastai kreipsis į rajono vadovus, kad būtų įrengta penkių kilometrų dviračio tako atkarpa nuo Kretingos iki Vydmantų.

Artūras KETLERIUS

• Rašyti komentarą (8)