|
|
|
Burlaivių regata: Turku - Klaipėda
Šiemet klaipėdiečiai ir miesto svečiai, atvykę į Jūros šventę, turėjo puikią progą pasigrožėti burlaiviais – regatos „The Tall Ships Races Baltic 2009“ dalyviais. Šių metų burlaivių regatos uostai - Gdynė (Lenkija) - Sankt-Peterburgas (Rusija) - Turku (Suomija) - Klaipėda.
Jūros liga – nepagydoma Sakoma, kad žmonės jūros liga serga dvejopai: vieni, kartą pabuvoję jūroje, nebegali atsikratyti jos traukos, kiti – prilipę prie laivo borto ar šiukšlių kibiro, verčia skrandžio turinį lauk. Man „pasisekė“, nes ir viena, ir kita ligos forma gerai pažįstama. Sužinojusi, kad kelionių agentūroje nusipirkus bilietą galima dalyvauti burlaivių regatoje, nusprendžiau nepraleisti progos dar kartą išeiti į jūrą, juo labiau, kad anksčiau su burlaiviu nėra tekę keliauti. Regata vyko dviem etapais. Pirmas - lenktyninis - etapas buvo Gdynė – S.Peterburgas. Vėliau iš S.Peterburgo vyko nelenktyninis buriavimas į Turku. Antras lenktyninis etapas – Turku – Klaipėda. Jį ir pasirinkau, plaukdama Rusijos burlaiviu „Mir“. Buvo kalbama, kad burlaivyje kartu su įgula reikės dirbti įvairiausius darbus. Pažįstami ir draugai stebėjosi, jog moku pinigus ir aukoju dalį atostogų tam, kad galėčiau padirbėti. - Prašykis į kambuzą (taip laive vadinama virtuvė) ir kai pjaustysi dešrą – visos nesupjaustyk. Vietoj penkių gabalėlių duok keturis, o likusią - į namus parsivežk. Juk turi kažkaip susigrąžinti nors dalį pinigų, - šaipėsi draugė jūreivė, pati ne vienerius metus praleidusi jūroje. Įspūdingas burlaivio dydis Atvykus į Turku uostą, nustebino burlaivių gausa ir įvairovė. Burlaivis „Mir” pakerėjo savo dydžiu. Nors šalia stovėjo dar kiek didesnis burlaivis „Sedov“, tačiau jo tamsus korpusas neatrodė toks grakštus ir viliojantis. Nuo ryto iki vakaro 10 val. prie laivo trapo stovėjo žmonės, norėdami apžiūrėti burlaivį. Burlaivis „Mir“ priklauso Sankt-Peterburgo S.O. Makarovo jūrų akademijai. Jame praktiką atlieka ne tik šios akademijos kursantai, bet ir kursantai iš užsienio. Tristiebis burlaivis pastatytas 1987 metais Lenkijoje – Gdansko laivų statykloje. Iš viso Gdanske buvo pastatyti šeši tokio tipo laivai. Trys laivai šiuo metu priklauso Rusijai, du - Ukrainai ir vienas - Lenkijai. Burlaivio ilgis - 110 metrų, plotis – 14 metrų. Burlaivyje – 26 burės, kurios sudaro 2 tūkst. 774 kv. metrus. Stiebo aukštis – 49,5 metro. Yra dyzelinis generatorius, du po 550 arklio galių varikliai. Laivo tonažas - beveik 2,4 tūkst. tonų. Vokiečiai – dažni svečiai Apsidžiaugiau laive pamačiusi moterį, nes buvau susitaikiusi su ta mintim, kad galiu patekti tik į vyrų kompaniją. Vėliau paaiškėjo, kad Natalija Kirilovskaja yra kapitono padėjėja ir dirba su kursantais bei keleiviais. Laive dirba ir daugiau moterų. Natalija mane palydėjo į kajutę, kuri vadinama kubriku ir skirta gyventi 12 kursantų. Ką ten gyventi – miegoti. Vietos tiek, kad vos apsisukti galima. Parodžiusi, kur mano gultas, pati nuskubėjo tvarkyti kitų reikalų. Man pasisekė - gultas buvo šalia trijų iliuminatorių. Tačiau naktį taip ir nepavyko užmigti. Man buvo pirma naktis laive, kitiems 10 kubriko gyventojų – paskutinė, todėl apie miegą nebuvo ir kalbos. Ir koks ten miegas, kai už iliuminatoriaus - šventė. Kitą dieną paaiškėjo, kad iki Klaipėdos kubrike gyvensime ne dvylika, o tik penki žmonės: trys iš Sankt-Peterburgo, aš ir dar vienas lietuvis - kauniškis Tomas. Vėliau Natalija stebėjosi, jog mes taip greitai visi radome bendrą kalbą ir visi buvome viskuo patenkinti. Iš viso laive buvo 180 žmonių. Beveik pusė jų – kursantai, dalis - iš Švedijos. Be mūsų dar keliavo grupelė vokiečių, keletas įgulos šeimos narių. Kai kurie vokiečiai šiuo burlaiviu keliavo jau nebe pirmą kartą. Pasak įgulos narių, burlaivyje jie praleidžia apie pusantro mėnesio. Kas jiems čia taip patinka - sunku pasakyti. Valgyti teko toje pačioje patalpoje kartu su kursantais. Maitino keturis kartus per dieną. Maistas – neblogas, patiekalai nesikartojo. Niekas neliepė ir dirbti. - Ilsėkis ir džiaukis gyvenimu,- sakė jūreiviai, užsiminus, jog neįdomu tinginiauti ir norisi kažką veikti. Kai kurie keleiviai mokėsi rišti jūrinius mazgus, perprasti, kaip veikia sekstantas - astronavigacinis kampamatis laivo vietai nustatyti pagal dangaus šviesulių aukštį, ar paprasčiausiai šveitė pelenines. Vėliau buvo surengta ir ekskursija po laivą. Laivams išplaukiant iš Turku atsisveikinti susirinko begalės žmonių, kurie plojo ir mojo uostą paliekantiems laivams. Burlaivis „Mir”, kaip ir dera solidžiam burlaiviui, kantriai laukė, kol išplauks mažieji burlaiviai ir jachtos. Su Tomu stovėdami denyje matėme pro šalį praplaukiančias lietuvių jachtas. - Gero vėjo, - šaukėme joms, plaukiančioms pro šalį. - Vėjo, vėjo, vėjo, - tarsi aidas atkartojo jose esantieji. Malonu buvo matyti Turku plevėsuojančią Lietuvos trispalvę, o ypač - ant mūsų jachtų. Išplaukę iš Turku uosto burlaiviai neskubėdami rinkosi į numatytą starto vietą. Neskubėdami jie kėlė ir savo baltas bures. Išsiskirdamas iš visų „Alexander von Humbold“ išskleidė savo žalsvas bures. Susirinkę denyje ir grožėdamiesi nepakartojamu reginiu visi jautėme ore tvyrančią keistą įtampą. Gal net ne įtampą, o kažkokią palaimą, jog visa tai tu gali regėti savo akimis. Visai šalia, tarsi apkvaitusi iš laimės, pakeltomis burėmis praskriejo mūsų jachta „Ambersail“. „Mir“ iškėlus bures ir pūstelėjus vėjui jis atsidūrė priekyje. Tačiau vėliau ne taip gerai sekėsi. Ne kartą burlaivio garsiakalbis skelbė: „Parusnyj avral“, ir kursantai, keisdami burių kryptį, bandydavo pagauti palankų vėją. Burių spektaklis Pirmą kartą matant, kaip kursantai laksto po denį tai įtempdami, tai atleisdami bures, ar kaip akimirksniu atsiduria stiebo viršuje, negali nesistebėti jų vikrumu. Ir nejučia pagalvoji, kad gal ir gerai, kad mamos nemato, kokiame aukštyje kabo jų sūnūs, kitaip vargu, ar ramiai begalėtų gyventi. Burių pakėlimas ir nuleidimas - tai tarsi spektaklis, kurį gali žiūrėti ir žiūrėti, ir kuris tau niekada neatsibosta. Jūreiviai sakė, jog pakanka poros savaičių, kad kursantai išmoktų tvarkyti bures. Pasiekus finišo liniją niekas nesijaudino, būsime pirmieji ar ne. Atrodė, burlaiviams buvo svarbiau išskleisti savo bures ir draugiškai pasipuikuoti vieniems prieš kitus, negu lenktyniauti. Kapitonas Jurijus Galkinas mielai bendravo su keleiviais. Jis man kažkuo buvo panašus į Ernestą Hemingvėjų. Į Klaipėdą įplaukėme vakare apie devintą valandą. Visi susirinkę į denį stebėjo, kaip artėja Klaipėda. Klaipėda, manau, regatos dalyvių nenuvylė. Čia renginių ir linksmybių buvo gerokai daugiau negu Turku. Baigiantis šventei ir atėjus atsisveikinimo minutei, liūdna buvo skirtis su įgulos nariais, o vėliau regėti, kaip „Mir“ tolsta nuo kranto. Tačiau širdyje liko viltis, kad savo gyvenimo kelyje aš jį dar sutiksiu.
|
|
