Ištikimas vaikystės pomėgiui (1 komentarai)

L.Paukščio tėvas - Petras Paukštys - buvo vestuvių muzikantas. Dažnai po vestuvių į jų namus užsukdavo ir kiti muzikantai. Jų muzikos instrumentai šešiamečiui Liudui buvo tikras džiaugsmas. Vyrai nedraudė jų patampyti, leisdavo ir pabandyti groti. Kai Liudui buvo šešeri ar septyneri metai, tėvai jį nuvežė į Kretingą - į muzikos mokyklą. Mokytojui šalia jo pastačius akordeoną, visi pamatė, kad jam akordeonas - per didelis ir sunkus, ir patarė atvykti po kelerių metų. Deja, likimas jo į šią mokyklą daugiau nebeatvedė. - Aš negalėjau laukti tų kelerių metų. Man norėjosi groti tuoj pat, - prisiminęs tuos laikus sakė L.Paukštys. Tėvai tiek neuždirbo, kad būtų galėję jam nupirkti muzikos instrumentą, todėl jis labai apsidžiaugė, kai tolimas giminaitis padovanojo vokišką armonikėlę. Išmokti groti jis norėjęs pats, o ne padedamas mokytojo. Todėl, jei tik kas kur nors grodavo, niekada nepraleisdavo progos pasižiūrėti ir pasimokyti. Būdamas penkiolikos, jis jau gerai grojo armonika. Savo muzika jis palydėdavo ir draugus, išeinančius į armiją. Kultūrinis pakilimas kaime Baigęs aštuonmetę mokyklą Baubliuose, toliau mokėsi Kretingoje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, kur pirmą kartą ir pamatė tikrus elektrinius muzikos instrumentus. Kad nereikėtų kasdien važinėtis į namus, gyveno bendrabutyje. Tenai susibūrė keletas jaunuolių, norinčių groti. Išskyrus rusiškas gitaras, kitų instrumentų jie neturėjo. Pasak pašnekovo, jie įvairiausiais būdais stengėsi nors kartą per mėnesį pagroti mokyklos instrumentais, kuriuos buvo “užvaldę” kretingiškiai – miesto vaikai. Tuo metu Baubliuose, Raguviškiuose suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas. Buvo perkami nauji muzikos instrumentai. Ir tai buvo ne dūdos ar armonikos, o būgnų komplektai, gitaros. Tokių, norinčių groti, jaunuolių, atsirado ir Raguviškiuose.
Na blyn jei tiek teksto reikia pakartoti kelis kartus tai koks tas laikraštis yra iš tikrųjų, bet juk muzikantai repetuoja , tad ir žurnalistai pradeda repetuoti ko gero po kelis kartus...