|
|
|
Ištikimas vaikystės pomėgiui
Baubliuose gyvenantis Liudas Paukštys – savamokslis muzikantas. Pradėjęs groti dar vaikystėje, jis ir šiandien, dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, namuose į rankas paima gitarą.
Groti išmoko pats L.Paukščio tėvas - Petras Paukštys - buvo vestuvių muzikantas. Dažnai po vestuvių į jų namus užsukdavo ir kiti muzikantai. Jų muzikos instrumentai šešiamečiui Liudui buvo tikras džiaugsmas. Vyrai nedraudė jų patampyti, leisdavo ir pabandyti groti. Kai Liudui buvo šešeri ar septyneri metai, tėvai jį nuvežė į Kretingą - į muzikos mokyklą. Mokytojui šalia jo pastačius akordeoną, visi pamatė, kad jam akordeonas - per didelis ir sunkus, ir patarė atvykti po kelerių metų. Deja, likimas jo į šią mokyklą daugiau nebeatvedė. - Aš negalėjau laukti tų kelerių metų. Man norėjosi groti tuoj pat, - prisiminęs tuos laikus sakė L.Paukštys. Tėvai tiek neuždirbo, kad būtų galėję jam nupirkti muzikos instrumentą, todėl jis labai apsidžiaugė, kai tolimas giminaitis padovanojo vokišką armonikėlę. Išmokti groti jis norėjęs pats, o ne padedamas mokytojo. Todėl, jei tik kas kur nors grodavo, niekada nepraleisdavo progos pasižiūrėti ir pasimokyti. Būdamas penkiolikos, jis jau gerai grojo armonika. Savo muzika jis palydėdavo ir draugus, išeinančius į armiją. Kultūrinis pakilimas kaime Baigęs aštuonmetę mokyklą Baubliuose, toliau mokėsi Kretingoje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, kur pirmą kartą ir pamatė tikrus elektrinius muzikos instrumentus. Kad nereikėtų kasdien važinėtis į namus, gyveno bendrabutyje. Tenai susibūrė keletas jaunuolių, norinčių groti. Išskyrus rusiškas gitaras, kitų instrumentų jie neturėjo. Pasak pašnekovo, jie įvairiausiais būdais stengėsi nors kartą per mėnesį pagroti mokyklos instrumentais, kuriuos buvo “užvaldę” kretingiškiai – miesto vaikai. Tuo metu Baubliuose, Raguviškiuose suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas. Buvo perkami nauji muzikos instrumentai. Ir tai buvo ne dūdos ar armonikos, o būgnų komplektai, gitaros. Tokių, norinčių groti, jaunuolių, atsirado ir Raguviškiuose. Vyresni muzikantai, juos pastebėję, kar- Groti išmoko pats L.Paukščio tėvas - Petras Paukštys - buvo vestuvių muzikantas. Dažnai po vestuvių į jų namus užsukdavo ir kiti muzikantai. Jų muzikos instrumentai šešiamečiui Liudui buvo tikras džiaugsmas. Vyrai nedraudė jų patampyti, leisdavo ir pabandyti groti. Kai Liudui buvo šešeri ar septyneri metai, tėvai jį nuvežė į Kretingą - į muzikos mokyklą. Mokytojui šalia jo pastačius akordeoną, visi pamatė, kad jam akordeonas - per didelis ir sunkus, ir patarė atvykti po kelerių metų. Deja, likimas jo į šią mokyklą daugiau nebeatvedė. - Aš negalėjau laukti tų kelerių metų. Man norėjosi groti tuoj pat, - prisiminęs tuos laikus sakė L.Paukštys. Tėvai tiek neuždirbo, kad būtų galėję jam nupirkti muzikos instrumentą, todėl jis labai apsidžiaugė, kai tolimas giminaitis padovanojo vokišką armonikėlę. Išmokti groti jis norėjęs pats, o ne padedamas mokytojo. Todėl, jei tik kas kur nors grodavo, niekada nepraleisdavo progos pasižiūrėti ir pasimokyti. Būdamas penkiolikos, jis jau gerai grojo armonika. Savo muzika jis palydėdavo ir draugus, išeinančius į armiją. Kultūrinis pakilimas kaime Baigęs aštuonmetę mokyklą Baubliuose, toliau mokėsi Kretingoje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, kur pirmą kartą ir pamatė tikrus elektrinius muzikos instrumentus. Kad nereikėtų kasdien važinėtis į namus, gyveno bendrabutyje. Tenai susibūrė keletas jaunuolių, norinčių groti. Išskyrus rusiškas gitaras, kitų instrumentų jie neturėjo. Pasak pašnekovo, jie įvairiausiais būdais stengėsi nors kartą per mėnesį pagroti mokyklos instrumentais, kuriuos buvo “užvaldę” kretingiškiai – miesto vaikai. Tuo metu Baubliuose, Raguviškiuose suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas. Buvo perkami nauji muzikos instrumentai. Ir tai buvo ne dūdos ar armonikos, o būgnų komplektai, gitaros. Tokių, norinčių groti, jaunuolių, atsirado ir Raguviškiuose. Vyresni muzikantai, juos pastebėję, kar- tu su baubliškiais pakvietė į Raguviškių kultūros namus pagroti šokiuose per pertraukas. - Mes sėdėdavome ir laukdavome išsižioję, kada mus pakvies groti. O grodami nėrėmės iš kailio, kad pagrotume geriau už juos, - prisiminimais dalinosi L.Paukštys. Iš žiūrovų bei šokėjų reakcijos jie suprasdavo, kad groja nė kiek ne blogiau negu tikrieji muzikantai, kurių du buvo baigę net muzikos mokyklą. Užsienietiška buvo nepageidaujama L.Paukštys, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į politechnikumą Klaipėdoje. Po poros metų išėjo į armiją. Ten turėjo galimybę pamiklinti pirštus, tačiau, anot pašnekovo, su lietuviška muzika į rusų kultūrą neįlįsi. Armijoje buvo draudžiama klausytis net ir grupės “Mašina vremeni” atliekamų dainų. Lietuvoje tuo metu buvo klausomasi “Rondo”, “Hiperbolės”, o viešuose pasirodymuose užsienietiškos dainos buvo nepageidaujamos ir ribojamos. Muzikantui įsiminė vienas pasirodymas Kretingos kultūros namuose, kai pasibaigus konkursui, priėjęs vienas žmogus iš Kultūros skyriaus paprašė pagroti ne tai, ko reikalaujama, o tai, ką jie dar groja. Grojo ne dėl atlygio Grupėje, kurioje grojo L. Paukštys, baigusių muzikos mokyklą nebuvo. Tačiau tai buvo žmonės, jaučiantys didžiulį poreikį groti. Vieni iš tokių buvo keturi broliai Kupšiai: Alfredas, Robertas, Linas, Ričardas. Alfredas, grojęs gitara, jau išėjęs anapilin. Kai Kretingos kultūros namų ansamblis niekaip negalėjo rasti būgnininko, groti buvo pakviestas Alfredas. Kadangi jis buvo dar moksleivis, tai negalėjo ten groti. Todėl tekdavo jį taip užmaskuoti, kad mokytojai, atėję tikrinti, jo nepamatytų. Be to, buvo tokie laikai, kad gerų muzikos instrumentų nebūdavo pirkti. Kretingiškiai sugebėdavo įsigyti gerų plokštelių. O jiems, kaimietukams, tai buvo beveik neįmanoma, ir plokšteles tekdavo skolintis. Namuose jie klausydavosi, kaip skamba įvairūs muzikos instrumentai, ir patys bandydavo pagerinti savo instrumentų skambėjimą: būgnams klijuodavo įvairaus pločio medžiagos juosteles, o metalinėse lėkštėse pragręždavo skylutes ir varžteliu pritvirtindavo po kapeiką. Kapeikos panaudojimas ne pagal paskirtį, o tvirtinimas prie muzikos instrumento tuo metu buvo neleistinas ir galėjo užtraukti valdžios nemalonę. Norint nusipirkti geresnes kolonėles ar kokį muzikos instrumentą, reikėjo duoti “kyšį”. Kartais, anot pašnekovo ir tuo metu kultūros namuose jau dirbusios Jovitos Kupšienės, tai galėjo būti ir pora maišų bulvių. Parūpinti bulvių jie prašydavo brigadininko. Geru žodžiu minėjo ir “Jaunosios gvardijos” kolūkio pirmininką Antaną Narvydą, kuris buvo prijaučiantis muzikantams ir negailėdavo pinigų instrumentams. Tačiau jo parašas dar nieko nereiškė. Pinigus valdė vyr. buhalterė, kuri buvo įsitikinusi, kad muzikos instrumentai – nereikalingas pinigų švaistymas. Tačiau po didelių pastangų jiems pavykdavo ir ją “įveikti”. Muzikinis gyvenimas kolūkyje apmirdavo, kai muzikantai išvykdavo į kolūkio laukus. Baigus ūkio darbus, viskas vėl grįždavo į savo vėžes. Buvo metas, kai L.Paukštys su draugais važiuodavo groti ir į Kartenos kultūros namus. Automobilių niekas neturėjo. Važiuodavo autobusu, persėsdami Kretingoje. Būdavo, kai muzikantai likdavo nakvoti ir kultūros namuose. Tačiau dėl to niekas nesiskundė. Tai buvo 1982 – 1983 metai. Vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, muzikos instrumentai buvo išgabenti į Raguviškius. Dabar J.Kupšienė ir L.Paukštys suka galvas, ką daryti, kad Baubliuose vėl skambėtų gyva muzika.
|
|
