|
|
|
Atgimimo nušviestas gyvenimas
Šiomis dienomis salantiškis švietimo ir kultūros darbuotojas Feliksas Grabys švenčia 80-mečio jubiliejų. Ta proga Salantų bažnyčioje įvyks padėkos pamaldos ir sveikinimo iškilmės.
Ši garbinga sukaktis – palanki proga pakalbėti apie vertybių virsmą, apie pašaukimą, apie inteligentų kartą, kuriai ištarti „Mes mylime Tėvynę“ yra norma, nes žodžiai grįsti darbais. Nesvarbu, kad gyvenimas teka nedideliame mieste. Jūsų nuveiktų darbų užtektų keliems gyvenimams. Kitiems žmonėms, bet ne jums. Kur šitokio turiningo gyvenimo kelio ištakos? Kaip jaučiatės jubiliejaus išvakarėse? - Nepasakyčiau, kad labai džiaugiuosi. Vis dėlto, tai - amžius, po kurio žmogus nebeturi jokių perspektyvų, nebėra ko laukti. Buvau paprastas provincijos mokytojas, bet apsiriboti vien tik darbu klasėje, pamokomis nenorėjau. Matyt, tokia mano prigimtis. Mano slapta svajonė buvo tapti aktoriumi, bet materialinė padėtis pokario metais jos siekti neleido. Pasirinkau pedagogiką. Nuo mažų dienų žinojau, kad būsiu mokytojas. Niekada šio savo pasirinkimo nekeičiau. Mano gimtinė – tuometinė Mažeikių apskritis, Židikų valsčius, Dapšių kaimas. Tėvai savo žemės neturėjo, ne kartą kėlėmės iš vienos vietos į kitą. 1942 metais persikėlėme į Viekšnių valsčių, 1947 metais baigiau Viekšnių gimnaziją ir įstojau į pedagoginį institutą. Galvojau, kad reikia gelbėti lietuvybę, tarnauti Lietuvai. Pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą, nes šitam mokslui niekada nebuvau abejingas. Skaičiau daug knygų. Į gimnaziją tekdavo eiti 5 km, būdavo gaila laiko: skaitydavau net eidamas. Daugelis mano pasirinkimu buvo nepatenkinti. Ypač mano dėdė kunigas. Jis sakė, kad pedagogika tais laikais neišvengiamai bus susieta su politika. Norėjo, kad tapčiau vaistininku: ramus darbas, jokios politikos, bet manęs ši profesija netraukė. Apsigyvenęs Salantuose, iš pradžių gailėjausi: juk turėjau galimybių iškilti, gyventi ir didesniame mieste. Bet vėliau įsitraukiau į veiklą, susipažinau su vietos žmonėmis. - Jūs daug nuveikėte teatro meno srityje, daug kas įsiminė Jus ir kaip menišką žodžio sakytoją. Dirbdamas mokytoju pastatėte ne vieną spektaklį. Vaidinote ir pats. 1994 metais įsteigėte Salantų mėgėjų teatrą. Ar galima teigti, kad savo svajonę kažkiek realizavote? Kokių įsimintinų vaidmenų sukūrėte ir kur sužinojote režisūros paslapčių? - Tam tikru būdu realizavau. Kai kuo sunku dabar ir patikėti. Pavyzdžiui, 1952 metais sukako 100 metų nuo Gogolio mirties, ir aš, pirmus metus dirbdamas mokytoju, sugebėjau pastatyti „Revizorių“ - spektaklį, kurio nesiryžtų statyti teatrai. Iš kur buvo drąsa, dar tokiu metu, kai nebuvo nė elektros: repetavome įsižiebę primusinę lempą. Pedagoginiame institute lankiau dramos būrelį ir visą laiką buvau žmogus, linkęs į meną. Institute vadovavau tautinių šokių rateliui, pats scenoje 500 šokių sušokau. Dainavau akademiniame chore. Buvau aktyvus visuomenininkas. Salantų mokykloje spektaklius statęs Mečislovas Mikuta kviesdavo mane pagrindiniams vaidmenims. Ypač patiko I. Štoko pjesėje „Velnių malūnas“ vaidinti kareivį Martyną, o R.Blaumanio pjesėje „Sūnus palaidūnas“ - Krustinį. Į teatrą mane vedė noras išreikšti save. Mano kultūrinė veikla nebuvo vienpusė. Dainavau Salantų vyrų chore, grojau kaimo kapeloje. Buvau ir skaitovas. Tapęs respublikinio skaitovų konkurso „Raiškusis pedagogo žodis“ nugalėtoju, buvau apdovanotas kelione į Egiptą ir į Turkiją. Respublikiniame pasakotojų konkurse taip pat užėmiau pirmą vietą. Skaičiau žemaitiškai padavimą „Apie Salantų bažnyčios duris“. Dar buvau medžiotojas, turistas, keliauninkas, 25 vestuvėse esu buvęs piršliu. - Kuris gyvenimo etapas Jums atrodo šviesiausias, o kuris – sunkiausias? - Šviesiausias gyvenimo momentas - kai prasidėjo Atgimimas, kai nebereikėjo veidmainiauti, viena galvoti - kita sakyti. Labai džiaugiausi. Kai švenčiau savo 60-metį, jau buvo šviesu: galėjome kalbėti, giedoti Lietuvos himną. Be galo sunku buvo dirbti mokykloje sovietmečiu. Todėl, kad buvau nepatikimas: niekada nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, nei komunistas ir turėjau užsienyje brolį kunigą. Buvo dedamos didžiulės pastangos užverbuoti. Manau, kad tie sunkumai ir dabar sveikatai atsiliepia. - Per lietuvių literatūros pamokas pasakojote apie Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, bet šalia jų buvo ir tuštuma - išeivijos, pogrindžio rašytojai, apie kuriuos privalėjote, be abejo, nutylėti. Kaip atlaikėte dėl to susidariusią įtampą? O gal bandėte kaip nors vis tai pasakyti? - Nieko negalėjau pasakyti, nors, žinoma, kas klausėsi, suprato, ką aš norėjau pasakyti. Mano pusbrolis Amerikoje - žemininkų kartos atstovas, Vytauto Mačernio draugas, poetas Algimantas Mackus. Jo niekada nesutikau, esu buvęs tik prie jo kapo. Apie Bernardą Brazdžionį žinojau: Vidaus reikalų ministerijoje dirbęs mano auklėtinis vienam vakarui davė paskaityti iš slaptų fondų paėmęs „Per pasaulį keliauja žmogus“. Šiek tiek žinojau Aistį. Esu skaitęs slaptą „Pastogės" leidinį, bažnyčios kroniką. Perduoti žinias mokiniams rūpėjo, bet stabdė baimė. Ką aš žinau, kas klasėje sėdi? Jokios abejonės, kad buvo ir saugumo užverbuotų kolegų. Saugumas visokiais būdais stengėsi padaryti, kad aš tapčiau jų žmogus. Pavyzdžiui, iškviečia į karinį komisariatą, o nuvažiavus paaiškėja, kad reikalas – visai kitas, ten - visai kiti žmonės: su juodais odiniais paltais. Arba paskambina: išeik ant plento nurodytame kilometre. Atvažiuoja mašina. Ai, kam čia pasakoti. Per juos kiek skausmo, nemigo naktų. - Vadinasi, per Atgimimą, kai žmonės pamatė Jus einantį į bažnyčią, neįvyko jokio atsivertimo ir buvo nuoseklu, kad santvarkų sandūroje ir vėliau tapote aktyviu laisvos Lietuvos veikėju? - Man nereikėjo atsiversti. Mano visa šeima – religinga, ir aš likau ištikimas savo įsitikinimams. Ir sovietiniais laikais juk į bažnyčią galėjai nueiti, nuvažiavęs svetur. Per Atgimimą iškart pasijutau laisvas. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai 1998 metais spalio 10 dieną Salantuose buvo sukurta Sąjūdžio grupė. Papuošta salė pilnutėlė žmonių. Pirmininkavau tam susirinkimui. Renginį pradėjau Maironio eilėraščiu „Į darbą, broliai, ...“. Dalyvavau Sąjūdžio grupės veikloje, paskui patekau į politiką - 7 metus išbuvau rajono tarybos narys. Šaulių sąjungos ir tremtinių atstovai kalbino balotiruotis į Seimą. Širdy gailiuosi, kad nesutikau - būčiau buvęs signataras. - Gal Salantai būtų turėję daugiau galimybių augti - dar pernai raginote atkurti savivaldą. Kalbėjote, jog savivalda Salantuose turi šimtmetines tradicijas. Ar šiandien ši Jūsų pozicija nepasikeitė? Ar matote pajėgas, gebančias žadinti salantiškius? - Be abejonės, mano pozicija nepasikeitė. Aš ir šiandien tikiu, kad, jei Salantai turėtų savo savivaldybę, žmonių gyvenimas būtų visai kitoks. Dabar – didžiulis atsilikimas: tiek materialinis, tiek kultūrinis. Be to, pernelyg mažas rajono valdžios dėmesys mūsų miestui. Mes visada jautėmės ir tebesijaučiame posūnio vaidmeny: nutrupa tas, kas atlieka. Taip, yra žmonių, kurie rūpinasi, kad Salantai augtų. Rūpinasi ir mokyklos direktorius, ir pavaduotojas, Salantų bendruomenė darė dėl to didelius žygius, bet aš tiesiogiai jos veikloje nebedalyvavau, tik dvasia buvau kartu. - Kokios vertybės per gyvenimą Jums liko nepajudinamos, vadinamos tikrosiomis? Ar šiandien jos dar puoselėjamos? Ir dar: nežiūrint turiningo ir intensyvaus gyvenimo, ar neapmaudu žinant, kad kelias galėjo būti kitoks? - Tėvynės meilė, kultūra, grožis, gyvenimo grožis, tarnavimas visuomenei, žmogui ir, žinoma, Dievas – tokios mano vertybės. Su žmonėmis bendrauti – lengva. Man atrodo, kad blogų žmonių nėra, bent nesutikau tokių, neskaitant „kagėbistų“. Turėjau dar vieną svajonę – kurti, rašyti. Jokiu būdu - ne poeziją. Jaučiu, kad turėjau talentą. Parašiau kelis sąsiuvinius atsiminimų. Vietoj to, kad rašyčiau, per naktis taisydavau mokinių sąsiuvinius. Dabar visas mano gyvenimas – knygos. Skaitau be jokios sistemos, atrankos. Todėl, kad tai leidžia atitrūkti nuo tikrovės: nebegalvoti, kas bus, ko neišvengiamai sulauksiu. Skaitau ne tik grožinę literatūrą, bet ir spaudą. Jaudina jaunimo klystkeliai. Dabar jaunimas visai ne toks, kokie mes buvome. Pavyzdžiui, mes mylėjome Tėvynę. Kai sovietai 1946 metais grįžo atgal, gimnazistai sukūrėme organizaciją, rinkdavomės Viekšnių kapinėse, ketinome partizanauti. Mane dabar piktina, kad renginiuose ir sekmadienį bažnyčioje – tik žilos galvos. Jaudina ir tai, kad nesistengiama šitos padėties pakeisti. Visoje Lietuvoje nesirūpinama, kad jaunoji karta taptų tikri Lietuvos patriotai.
|
|
