|
|
|
Dvi valandos kalėdiniame Briuselyje
Kai lietaus numerktame Briuselyje pasiekėme viešbutį, iki sutemų buvo likusios gal dvi valandos ir kelios minutės. Būtent tiek laiko susipažinti su senamiesčiu atseikėjo vos poros dienų dalykinė kelionė. Ryt – jau namo, o fotoaparate – nė vienos nuotraukos, rankinėse – nė vieno belgiško šokolado, o galva – be įspūdžių. Tačiau lagaminus iš bagažinės kraustęs autobuso vairuotojas rimtu veidu patikino - tiek laiko pakaks garsiajam Briuselio berniukui surasti, apžiūrėti kalėdinę eglę ir jaukioje kavinukėje išgerti alaus. Galbūt nuo pastarojo ir reikėjo pradėti savo odisėją po Briuselio senamiestį, mat, besišlapinančio berniuko – Belgijos simbolio, niekaip nesisekė rasti. Vietiniai kelius įžymybės link aiškino skirtingai arba vietoj to, kad paaiškintų kelią, siūlė nėrinius ir šokoladą, o šaltas lietus su snaigėmis kiaurai varstė kūną. Tačiau nepaisydami bjauraus oro, siauromis miesto gatvėmis neskubėdami vaikštinėjo belgai, dalindamiesi įspūdžiais įvairiausiomis kalbomis aplink murmeno užsieniečiai. Pagal turistų kiekį gatvėse tikėjomės atrasti ir nuogąjį berniuką, tačiau visai netikėtai ir visai ne taip įspūdingai, kaip tikėjomės, vaikėzą aptikome kuklioje dviejų gatvių sankryžoje, įspraustą į kampą prie gyvenamojo namo. Čia jis amžinam smalsuolių dėmesiui pasmerktas už tai, kad išgelbėjo miestą. Turbūt kiekvienas belgas galėtų papasakoti legendą, kaip vienas vaikas išgelbėjo Briuselį nuo visa naikinančios ugnies. Mat, ėmė ir iš baimės apsišlapino, taip užgesindamas gaisrą. Būtent šiam įvykiui atminti ir buvo pastatyta besišlapinančio berniuko – Manneken Pis – statula. Nedidelis ir kuklus paminklas pritraukia minias turistų ir berniukas yra tapęs tikru šalies įvykių dalyviu. Ypatingų švenčių metu berniukas aprengiamas Elvio Preslio, Peliuko Mikio ar Mocarto drabužiais. Briuselio simbolio garderobą sudaro daugiau negu 600 kostiumų, kurie saugomi muziejuje. Na, o lietingą gruodį, prieš pat šv. Kalėdas, kai turistai draugiškai vieni kitiems talkino fotografuojantis, „sisiojanti“ garsenybė savo nišoje stovėjo nuoga, iš šonų apkaišyta eglių šakomis. Tad šiek tiek daugiau šventiškumo pasigedę turistai prie Briuselio berniuko ilgai neužsibuvo. Keista – nors senamiestyje tą vakarą nebuvo nė kruopelės sniego, o gatvėse beskonybe nespindėjo tūkstančiai lempučių ir dirbtinių žvakių, mieste netrūko šventiškumo. Jaukios parduotuvės buvo neperkrautos dirbtinėmis eglėmis ir bereikšmių veidų nykštukais. Tačiau jose kaip niekur kitur kvepėjo šv. Kalėdomis. Jos visuomet dvelkia šokoladu ir apelsinais. Mažytės suvenyrų krautuvėlės neturėjo mirksinčių lempučių ir blizgančių žaisliukų, tačiau jų prekeiviai iš visos širdies linkėjo ramių bei gražių švenčių. Prabangias parduotuves skoningai puošė tik domino kaukės, tačiau jose buvo taip gražu, jog Kalėdos, atrodo, ten jaučiamos visus metus. Nuošalesnėse gatvėse – atvirkščiai, galėjai apsirikti ir pamanyti, kad gražiausios metų šventės – dar toli. Nesimatė ant lempų stulpų prikabintų snaigių ir žvaigždžių, medžiai taip pat nespindėjo šimtais žiburėlių. Tik juokingi pasirodė stulpai, prie kurių netvirtai pririštos tabalavo palaikės eglaitės su vienu kitu spalvotu kaspinu. „Nieko sau šventinės dekoracijos“, - galėjai sau ironiškai pamanyti. Bet tik tol, kol neįžengi į pagrindinę senamiesčio aikštę. Ten, kur stovi kalėdinė eglė, kur žmonės neskubėdami geria vyną ir klausydamiesi širdį veriančių giesmių tyliai laukia šv. Kalėdų. Užkąsdami saldžių meduolių. Jų – saldžių, apvalių, trikampių, spalvotų ir šventinių - siūlė dešimtys prekeivių. Pas juos patekome pirmiau negu išvydome eglę. Geraširdžiai pardavėjai atrodė tikri švenčių pranašai – su šypsenomis ir nuoširdžiai jie kiekvienam smalsuoliui demonstravo, kaip papuošti namus, ko iš jų nusipirkti kalėdiniam stalui ar kokia būtent dovana tinka artimiausiam žmogui. Žinoma, nepamiršdami paraginti užkąsti, kad pirkėjai nepraalktų, besižvalgydami po kalėdinę mugę. Jei netinka meduoliai, prašom karšto vyno. Nemėgsti vyno – raudonskruostis pardavėjas siūlo paragauti skaniausios šalyje dešros. Nesi išalkęs – šviesiuose kioskuose plevena angelai, guli šiltos kojinės ir šalikai. Nenupirkti kalėdinių dovanų čia neįmanoma. Na, o nepatekti į aikštę, kur stovi kalėdinė Briuselio eglė, būtų neįtikėtina. Į ją veda visos siauros gatvės. Taip bent jau atrodo pakeleiviui, pirmą kartą išmestam į Briuselio senamiestį. Ir tik dviem valandoms. Erdvioje aikštėje stovinti tanki ir aukšta eglė lietuvio nenustebintų: juk esame pripratę prie metalo konstrukcijų eglės Palangoje ir šimtais papildomų šakų apkaišytos dirbtinės Vilniaus žaliaskarės. O štai Briuselio eglė pasitinka kukliai papuošta keliais dideliais bumbulais. Ir viskas. Taip galima ir šv. Kalėdomis nustoti tikėti. Bet greičiausiai niekas nekreipia dėmesio, kokio dydžio, spalvos ir kiek yra žaislų ant šventinio medžio. Mat šalia jo – prakartėlė, prie kurios norint nusifotografuoti tenka ir eilėje palaukti. Nenuostabu, nes prakartėlėje dirbtiniai - tik šventoji šeima. O aplink ją binzinėja kuo tikriausias avinas, po pastoge guli asilas, o šieną ramiai sau rupšnoja avis. Tikrasis stebuklas prasideda sutemus. Tada, kai baigiasi mūsų dvi valandos, skirtos kokybiškoms nuotraukoms, kuriose matosi ne tik tamsus fonas. Tik dangui pajuodavus, aikštėje įsižiebia tūkstančiai žiburių. Pasirodo, žvaigždė čia – ne kalėdinė eglė, o aikštėje stovinti bažnyčia. Visi jos kontūrai, net ir mažiausi užkaboriai, papuošti lemputėmis. Suskamba klasikinė muzika, pasigirsta operos dainininkų balsai ir šviesos ant bažnyčios ima keistis, žaižaruodamos visomis vaivorykštės spalvomis. Žmonės nuščiūva, stipriau suspaudžia karšto vyno puodelius ir nepaisydami smulkaus lietaus, nejučia ima šypsotis. Mat supranta, kad šv. Kalėdų žavesys – ne spindinčiuose eglės žaisliukuose, o mokėjime laukti ir džiaugtis mažais gražiais dalykais.
|
|
