Moksleivių darbas apie Palangos žydus pristatytas ir Izraelyje

Palangiškės Eglė Stankutė ir Gintarė Stonkutė, Senosios gimnazijos abiturientės, penkerius metus rinko medžiagą apie prieškario Palangos žydus: jų gyvenamąją aplinką, verslą bei laidojimo papročius. Moksleivių darbas, kaip dalis Palangos Senosios gimnazijos parengto tolerancijos projekto, buvo pristatytas ir Izraelyje.

Palangos Senosios gimnazijos abiturientės Eglė Stankutė (kairėje) ir Gintarė Stonkutė surinko svarią istorinę medžiagą apie prieškario Palangos žydų gyvenamąją aplinką, verslą bei laidojimo papročius.

Patirtis - neįkainojama

Palangos Senojoje gimnazijoje jau kelerius metus vykdoma tolerancijos ugdymo programa. Projektas apie žydų gyvenimą, verslą ir papročius yra dalis šios programos. Jam vadovavo pedagogės Aurelija Jazbutienė ir Laima Simutytė-Valužienė.

Į žydų tautos pažinimo procesą, anot Eglės ir Gintarės, jos įsijungė dar aštuntoje klasėje. Tuo metu bendraminčių buvo pusė klasės. Tačiau pabaigoje beliko tik jos dviese.

Rengdamos projektinę medžiagą moksleivės įdėjo ne tik daug pastangų ir širdies, tačiau sakė patyrusios ir neįkainojamų gyvenimo pamokų. Jos studijavo archyvus, rinko duomenis iš muziejų, susitiko su dar gyvais prieškario žydų gyvenimo liudininkais Palangoje ir Kretingoje, dviračiais apvažiavo žydų kapines ir jų genocido vietas. „Darbas atėmė labai daug laiko, jam aukojome ir savo atostogas. Bet kuo giliau lindome, tuo darėsi įdomiau. Įgyta patirtis mudviem yra labai svarbi“, - tvirtino merginos.

Šis projektinis darbas suformavo jų suvokimą apie žydų tautos charakterį, kultūrą, leido suvokti tautų pakantumo vienų kitoms būtinybę. Prieškariu, patyrė abiturientės, dvi kaimyninės tautos – lietuvių ir žydų – taikiai sugyveno ir bendrai vystė Palangos ūkį ir tuo pačiu kėlė visos Lietuvos ekonomiką. „Nuo Palangos kūrimosi pradžios iki prieškario žydai paliko itin ryškų pėdsaką miesto istorijoje ir ekonomikoje“, - teigė E.Stankutė ir G.Stonkutė.

Jų surinkta medžiaga nesyk buvo pristatyta įvairiose konferencijose Respublikoje. Bendras tolerancijos ugdymo projektas pasiekė ir Izraelį.

Žydai kėlė Palangą

Anot G.Stonkutės ir E.Stankutės, yra sunku nustatyti, kada į Palangą atsikėlė pirmieji žydai. Palanga pirmąsyk istoriniuose šaltinuose buvo paminėta 1253 m. Tuomet tai buvo nedidelis žvejų kaimas.

Rašytiniuose šaltiniuose 1584 m. pirmą kartą minimas Palangos dvaro karčemos žydas Samoilevič Kasper. Manoma, kad XV – XVI a. žydai apgyvendino žvejų kaimą ir įdėjo daug pastangų iš merdinčio kaimo jį paversti miestu.

1693 m. žydai Palangoje jau gavo miestiečių teises. Jie galėjo įsigyti žemės sklypus, statyti namus prie aikščių ir gatvių, užsiimti prekyba, gaminti degtinę ir alų, statyti maldos namus.

Tais pačiais 1693 m. metais iš 43 miestelėnų Palangoje gyveno 10 žydų, o po šimto metų, 1794-aisiais, iš 69 miestelėnų buvo 17 žydų.

O 1816 m. iš 54 sklypų 29 jau priklausė žydams. Žydų bendruomenė turėjo mokyklą, pirtį, kapines. Palangos žydai valdė sklypus tarp Rąžės ir jų sinagogos, buvusios netoli dabartinės „Maximos“ prekybos centro. Pirmoji žydų sinagoga buvo medinė. Jai sudegus 1905 m. buvo pastatyta mūrinė sinagoga. Sinagoga buvo ne vien dvasinis, bet ir politinis, kultūrinis ir ekonominis žydų bendruomenės centras. XIX a. atsirado ir bendras šios miesto dalies pavadinimas – žydų miestas. Jis tęsėsi į rytus, Liepojos link. Šiaurinėje miesto dalyje stovėjo ir medinė žydų šventykla – škala.

Prieš II pasaulinį karą žydų gyvenamasis rajonas apėmė dabartines Kretingos, Vytauto ir Turgaus gatves. Palangoje gyveno apie pusantro šimto žydų šeimų. Iš jų: 62 savininkai užsiėmė namų ūkiu, 36 turėjo gintaro dirbtuves, 8 turėjo krautuves, buvo 13 pirklių, 3 kurpiai, 2 mokytojai, 2 gydytojai, 4 mėsininkai, 5 vežikai, 14 darbininkų, 3 žemdirbiai. Žydams priklausė vaistinė, kirpykla, viešbutis.

1935 m. žydas Livijas Palangoje įkūrė pirmąją limonado dirbtuvę, kuri buvo prie Kurhauzo.Vandenį jis ėmė iš 270 m gylio artezinio šulinio, kur šį rudenį buvo atidaryta įspūdinga skulptūra pirmojo Palangoje gręžinio vietoje.

1936 m. žydė Eta Gutmanienė J. Basanavičiaus gatvėje pastatė pirmąją elektrinę.

E.Stankutė ir G.Stonkutė nustatė, jog Palangoje dar yra išlikę per dvidešimt prieškario žydams priklausiusių pastatų, tarp kurių: dabartinis Savivaldybės pastatas, vaistinė, M. ir G.Kanų gintaro dirbtuvės Kretingos gatvėje.

Dvejos žydų kapinės

Palangoje buvo dvejos žydų kapinės: senosios ir naujosios. Tuo Palanga skyrėsi nuo kitų gretimų gyvenviečių.

Senosios kapinės buvo Tiškevičių parko pakraštyje, greta įėjimo. Ši vieta dabar vadinama Jaunimo kalnu. Jame stovi skulptoriaus S.Šarapovo ir architekto A.Knyvos skulptūra – Zodiako ženklas „Šaulys“.

Anot G.Stonkutės ir E.Stankutės, šiose kapinėse aptinkami du sluoksniai: pirmasis, manoma, 200 metų senumo, o antrasis – dar senesnis. Šiose kapinėse nebelaidojama nuo 1892 m., prieš pradedant kurti Tiškevičių parką.

Manoma, jog antkapinius paminklus puošė Jeruzalės miesto ir šventyklų vaizdai, Dekalogo lentelės, Zodiako ženklai bei laiminimui ištiestos rankos. Ant paminklų dažnai buvo vaizduojami ritualiniai daiktai: karūnos, Dovydo žvaigždė, šofar (ragas), etrog (citrina). Gausu gyvūnų – liūto, erelio, elnio, lokio – ir augalų, vaisių – palmės, granato, datulės, vynuogės – motyvų bei geometrinių raštų.

Nuo 1831 m. prasidėjo laidojimo registravimas naujosiose žydų kapinėse miesto pakraštyje, į rytus nuo Naglio kalno. Jos nėra didelės. Ten dar galima rasti ir tokių įrašų: „42 m. Cvi Hiršas, miręs Dieną Švento Šabuto 15 Jaaro 5580 m.“, - t.y. apie 1820 m.

Mirusįjį laidojo skubiai

Istorinėje medžiagoje abiturientės aptiko, jog dabartiniai žydų laidojimo papročiai atkeliavo iš Mišnos epochos, II amžiuje pr. m. erą. Mirusįjį stengdavosi palaidoti kuo skubiau, taip išreikšdami jam pagarbą. Apeigose dalyvaudavo visa bendruomenė.

Laidojimo apeigomis rūpindavosi laidojimo brolija - Hevra kadiša. Visiems mirusiojo artimiesiems įplėšiami drabužiai, tai – perplėštos širdies simbolis. Po šio veiksmo mirusysis buvo guldomas kambario centre ant neštuvų ir visiškai uždengiamas.

Įplėštus darbužius gedintieji nešiodavo septynias dienas. Po to juos išmesdavo. Buvo nepriimta dėvėti juodus drabužius ir po laidotuvių nešioti odinius batus.

Mirusįjį laidodavo veidu į viršų. Ant kapo buvo dedama lentelė su mirusiojo vardu, o atsisveikinantieji – po akmenį. Tai reiškė, jog būtina atminti, kad esame dulkės. Mirusiajam nenešama į kapus gėlių ir nedegama žvakių. Išėję iš kapinių, žmonės nusiplauna rankas, tai simbolizuoja apsivalymą.

Merginos surinko medžiagą ir apie žydų genocido vietas II paulinio karo metais. Anot jų, pirmosiomis karo dienomis už Birutės kalno buvo sušaudyti pirmieji 14 Palangos žydų. Paskutinis į aukų sąrašą buvo įtrauktas vietinis vaikų gydytojas, kuris tuo metu slaugė sužeistus vermachto kareivius. Palangos botanikos parke stovintis paminklas holokausto aukoms skelbia, kad miške, už Birutės kalno, nužudyti 105 žydai.

1941 m. spalio 12 d. Kunigiškių miške buvo sušaudyta apie 200 Palangos žydų moterų ir vaikų.

• Rašyti komentarą (0)