|
|
|
Menas, kaip ir žmogus, išgyvena globalinį lūžį
Į „Pajūrio naujienų“ kūrybos priedo „Smiltys“ surengtą apskrito stalo diskusiją „Kam šiandien reikalingas profesionalus menas. Menininko išgyvenimo galimybės šiuolaikinėmis sąlygomis“ buvo pakviesti: Kretingos profesionalių menininkų klubo PINX koordinatorė ir Kretingos muziejaus Dailės skyriaus vedėja Danutė Šorienė, dailininkai Andrius Miežis ir Lidija Kuklienė bei Kretingos kultūros centro kamerinio choro vadovas Tomas Ambrozaitis. - Kai pasaulį ir Lietuvą užklupo ekonominė krizė ir žmonės suka galvas, kaip ją išgyventi, kam šiandien yra reikalingas profesionalus menas? A.Miežis: - Profesionalus menas nėra komercija. Visais laikais jis buvo reikalingas tik nedideliam žmonių ratui. Pagal statistiką klasikinės muzikos klausosi tik 10 proc. žmonių. Jeigu pagal tą patį principą skaičiuotume ir meno mėgėjus, išeitų, kad Kretingos mieste, kuriame gyvena 25 tūkst. žmonių, parodas lankyti turėtų 2,5 tūkst. kretingiškių. Deja, taip nėra: ateina tik kelios „neturinčios ką veikti bobutės“ bei patys menininkai. L.Kuklienė: - Vieni žmonės visuomenėje žino meno kalbą, kiti – ne. Manyčiau, kad pati valstybės politika neskatina ir nesukuria sąlygų vystytis menui. Lietuva nėra pramonės šalis. Tik per meną, kūrybą ji gali pasirodyti pasauliui. Pasauliui yra įdomu visa, kas nauja, ypač dizaino srityje. O Lietuvos menininkų potencialas nėra tinkamai išnaudojamas. T.Ambrozaitis: - Ne viskas, kas kūrėjų sukurta, yra menas. Dabartinis žmogus yra tiek atbukintas civilizacijos išradimų - geriausi televizoriai su kabelinėmis programomis, kompiuteriai, internetas. Viskas dabar pateikiama tarsi sintetinė kultūrinė produkcija. Popso žvaigždžių koncertai dažniausiai vyksta pagal fonogramas. Jaunimui nebereikia vaikščioti į tikros muzikos koncertus. Į koncertus šiandien beateina „senoji gvardija“, tai yra tie žmonės, kuriems dar reikia gyvos dvasios, tikrumo ir betarpiškumo. D.Šorienė: - Manau, kad meno poreikis priklauso nuo paties žmogaus. Šiandien prisijaukinti tikrąjį kultūros vartotoją yra labai sunku. Gal tikrųjų vertybių puoselėjimą reikėtų pradėti nuo šeimos ir darželio. Kokią visuomenę turime šiandien, toks yra ir jos meno poreikis. - Taigi kaip šiandien išgyventi menininkui, kuris duoną valgo vien iš savo kūrybos? A.Miežis: - Parodos - tai viena. Jose atsiskleidi kaip kūrėjas. Tačiau parodinių darbų parduoti beveik neįmanoma. Todėl reikia persiorientuoti prie pirkėjo skonio. Kitaip sakant, pataikauti jam. O jeigu nenori užsiiminėti kūrybine prostitucija, eini mokyti piešti vaikų į mokyklą ar darželį. Profesionaliam menininkui nuolatos tenka laviruoti tarp kūrybiškumo ir komercijos. L.Kuklienė: - Menininkui išgyventi neužtenka vien šaltos palėpės. Tačiau valstybė žvelgia į menininką lyg į antrarūšį žmogų. Nors jis priklauso Dailininkų sąjungai, jam tetaikomos minimalios socialinės garantijos, jis tegauna tik mažiausią pensiją. Menininkų atžvilgiu valstybė vykdo politiką, atitinkančią principą, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Užtat ir sukamės kas kaip išmanome: jeigu kaip vilkas sėdėsi ir valandų valandas teptuku dryžuosi vienoje vietoje, - neišgyvensi. Menininkas tam ir yra menininkas, kad persiorientuotų pats ir perorientuotų savo kūrybą. Šiandieninis menas yra kosmopolitinis, todėl ir pats menininkas turi tobulėti. Dabar pasaulyje madingas ir paklausus brikoliažas – meistriškai padarytas amatininko kūrinys. Juos pirkėjai noriai pritaiko prie savo interjero. Nemažai pasaulio menininkų persiorientavo į šią sritį ir neblogai iš to išgyvena. T.Ambrozaitis: - Negalvoju apie jokias krizes: reikia dirbti, neisi gi kaip zuikis alksnio žievės graužti. Meną kuriančius ir jį mylinčius žmones visuomenė vadina keistuoliais. Tie žmonės gal išties kitokie: jie neskuba, kai pasaulis lekia strimgalviais, jie moka matyti grožį mažuose dalykuose. Kad suprastum tokį žmogų, turi jį prisijaukinti, o prisijaukinęs dirbti taip, kad ir jis suprastų tavo kūrybą. - Menas formuoja žmogiškąsias vertybes. Kokios šio sulėtėjusio proceso priežastys ir tendencijos? Ką turėtume daryti, kad vėl būtų atsigręžta į tikrąsias vertybes? A.Miežis: - Trūksta gerų TV laidų apie meną. Įsijungi televizorių, o ten apie meną kalba mūriniu, gedulingu veidu. Lyg kultūra būtų kažkas nykaus, lyg klausytumeisi kalbų komunistų partijos suvažiavimuose. Aš, tarkim, nesu automobilių mėgėjas, bet visuomet mielai žiūriu laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“, nes ten rodoma ir pasakojama gyvai ir įtaigiai. Kultūros žurnalus Kretingos bibliotekoje teskaitome tik dviese su rašytoju Algiu Kukliu. Jeigu pats menininkas norėtų pristatyti savo kūrybą, jam reiktų kreiptis į populiarius moteriškus žurnalus „Ieva“, „Moteris“. Pamatys tavo darbą kokia poniutė, ir jei dar sužinos, kad panašų turi koks nors jos „prietelius“, būtinai reikalaus savo Petro, kad ir jai nupirktų, tik dar didesnį. D.Šorienė: - Visko per daug ant mūsų galvų užgriuvo staiga. Atsirado laisvė, o su ja – kaip iš gausybės rago pasipylė visas užsienio „brudas“. Bet jau ateina metas, kai žmonės persisotina, išvemia tą susikaupusį „brudą“ ir po truputį gyja. Nuvykę į Vilnių, pamėginkite nusipirkti bilietą į artimiausią spektaklį Akademiniame dramos ar Operos ir baleto teatro spektaklį arba patekti į koncertą Šv.Kotrynos bažnyčioje. O dar prieš keletą metų teatrų salės būdavo tuščios. L.Kuklienė: - Gyvename permainų amžiuje, tarsi epochų lūžyje. Šiandieninis jaunimas nebesusigaudo vertybėse ir informacijos pertekliuje. Šeimose tėvai mažai apie jas bešneka su vaikais. Teko girdėti, kad vienas „New York Times“ numeris talpina tiek informacijos, kiek jos gaudavo XVIII a. žmogus per visą savo gyvenimą. Visa reklama pajungta žmogaus silpnybėms. Jaunam žmogui įteigiama: jeigu tu neturi mobiliojo telefono ar MP3 grotuvo, tu nesi „krūtas“, seksualus. Visos vertybės nukreiptos į daiktus, o ne į žmogaus savybes. Bet žmogui reikia turėti savo galvą, įjungti savo intuiciją, klausą. Žmonės jau pasiilgsta tikrumo: sveiko maisto, gyvos muzikos, gero spektaklio. T.Ambrozaitis: - Viską ištversime. Menas bus toks, kokia bus menininko sąžinė. Jeigu kūrėjas bus sąžiningas su savimi, savo kūriniu, klausytojas ir žiūrovas tai pamatys ir pajaus. Tuomet ir menas bus tikras, ir to meno reikės žmonėms.
|
|
