|
|
|
Svarbiausias iššūkis – kultūrinių iniciatyvų įvairovė
Rugpjūtį darbą pradėjo naujieji Kretingos rajono kultūros įstaigų vadovai: Kretingos rajono kultūros centro direktorė 46-erių Kristina Rimienė, Salantų kultūros centro direktorius 34 metų Aurimas Rapalis ir Kretingos muziejaus direktorius 46-erių Romandas Žiubrys. Visi jie į šias pareigybes pateko jau turėdami kultūrinio darbo patirties ir žinodami esmines kultūros aktualijas. „Smiltys“ naujųjų vadovų ir paklausė apie jų patyrimą, taip pat – koks jiems būtų didžiausias iššūkis vadovaujant rajono kultūros įstaigai. Kristina RIMIENĖ: „Vadovauti vienai pagrindinių Kretingos rajono kultūros įstaigų – jau yra iššūkis. Puikiai suprantu, kad reikės labai daug ko išmokti ir sužinoti, ypač – finansų valdymo, ūkinių darbų. Vienaip ar kitaip, iki šiol mano darbo sritis buvo išskirtinai kūrybinė, dabar, be kūrybos, teks rūpintis ir vadybiniais reikalais. Žinau, kad būtina tradicijų tąsa, bet jas, mano pastebėjimu, turėsime išmokti pateikti inovatyviai, kad mūsų įstaiga būtų patraukli, kad sugebėtume būti įdomūs jaunimui, jaunoms šeimoms, vienu žodžiu, mūsų iššūkis – didinti Kretingos rajono kultūros centro patrauklumą ir prieinamumą. Minčių ir idėjų turiu daug, bet nesinori daugžodžiauti. Manau, kad rezultatą galima pasiekti tik darbu, sudarant kolektyvui sąlygas skleistis ir įprasminti save per kūrybinę prizmę. Padaryti norisi labai daug, o kad pritrauktume žiūrovą, klausytoją, parodų ir kitokio pobūdžio renginių lankytoją, teks visiems suremti pečius, nes puikiai suprantame, kad nebeužtenka to, kas buvo, ką turėjome, kad viską, ką sukuria ir pasiekia meno, saviveiklos kolektyvai reikia patiekti įdomiau, svarbiausia – šiuolaikiškai.“ K. Rimienė yra baigusi Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje, Klaipėdos menų fakultete įgijo choro vadovo specialybės bakalauro ir magistro laipsnius. „Nuo 1998-ųjų ir dirbau pagal savo specialybę“, – sakė naujoji Kretingos rajono kultūros centro vadovė, dirbusi ir chorui 21-erius metus vadovavusi Skuode, nuo 2012 m. – Kretingos kameriniam chorui „Kristale“, ji yra Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos narė, Vakarų Lietuvos dainų švenčių organizavimo komiteto narė. Aurimas RAPALIS: „Pastaruosius trejus metus dirbdamas kultūros centre renginių organizatoriumi stengiausi, kad Salantų krašto kultūriniame gyvenime būtų kuo daugiau gaivumo, įvairumo, tikrumo, gylio, subtilumo. Buvo galimybė šias pareigas vykdyti gerokai formaliau, bet tikrai buvo įdėta daug nematomo darbo, kad įvairias kultūrines iniciatyvas, projektus, naujas idėjas Salantuose pastebėtų ne tik vietos bendruomenė. Man, kaip salantiškiui, – laimė, kada į Salantus pavyko pritraukti profesionalių atlikėjų – gatvės teatro spektaklių, edukacijų, muzikos grupių, žengti pirmuosius sunkius žingsnius ant Imbarės piliakalnio organizuojant tarptautinį festivalį. Dabar atsivėrė dar daugiau galimybių, bet tuo pačiu ant pečių krenta ir didesnė atsakomybė. Žinau viena – kad Salantai turi visas galimybes tapti dar ryškesne kultūros oaze, matoma ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Tikiuosi, kad ateityje pasiūlyta kūrybinių, meninių, kultūrinių iniciatyvų įvairovė, profesionalaus meno sklaida padės praplėsti kultūrinės raiškos lauką, skatins aktyvų visų įsitraukimą į kūrybines veiklas, stiprins mūsų identitetą, griaus stereotipinį provincijos, kaip populiariosios kultūros vartotojos, įvaizdį. Naujos pareigos neišvengiamai atnešė ir iššūkių, kurių vieni svarbiausių – kultūros centro kolektyvo darbinio klimato gerinimas, kūrybinės, organizacinės komandos kompetencijų stiprinimas, darbuotojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas, skyrių kultūrinės veiklos stiprinimas, bendradarbiavimo skatinimas, galų gale – įstaigos įvaizdžio gerinimas. Pastangų pareikalaus ir papildomų lėšų, finansavimo pritraukimas iš kitų fondų.“ Kalbėdamas apie save A. Rapalis sakė, kad idėjų, veržlumo, polėkio ir patirties vadovaujant bendraminčiams ir įgyvendinant užsibrėžtus tikslus netrūko ir nebūnant Salantų kultūros centro vadovu. Nuo 2015 m. jis vadovauja viešajai įstaigai „Ceklio kuršiai“, užsiima laisvės kovų, kuršių genties istorijos rekonstrukcija, 2020 m. visuomeniniais pagrindais šimtametėje sodyboje Salantuose įkūrė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų istorijai reprezentuoti skirtą muziejų „Partizanų troba“. Turi vadovavimo, etnografinių renginių organizavimo, projektų įgyvendinimo patirties. A. Rapalio iniciatyva buvo įgyvendinti įvairūs projektai – festivalis ant Imbarės piliakalnio „Korše ont Imbaries“, renginių ciklas „Kardo rinktinės partizanų takais“, „Praeities atspindžių beieškant: Salantų krašto kultūros paveldo sklaida“ ir pan. Sukaupta patirties rengiant ir vedant edukacines programas, o su edukacine programa „Miško brolių takais“ per pastaruosius trejus metus apvažiuota kone visa Lietuva. 2017 m. dalyvavo „Misija Sibiras“ ekspedicijoje. „Aktyvi visuomeninė veikla, nuolatinis darbas komandoje su skirtingų požiūrių žmonėmis išugdė manyje komunikabilumą, mokėjimą bendrauti“, – sakė A. Rapalis, kuris turi etnologijos kvalifikaciją – 2009 m. baigė lietuvių filologijos ir etnologijas bakalauro studijas Klaipėdos universitete, yra sukaupęs projektų rengimo ir įgyvendinimo patirties, daug dėmesio skiria etninės kultūros tradicijoms, istorijai, kultūros paveldui išsaugoti. Romandas ŽIUBRYS: „Vienas didžiausių iššūkių – keisti visuomenės požiūrį į Kretingos muziejų, kaip statišką instituciją, keisti šį įvaizdį, siekiant, kad muziejus taptų dinamiška, į visuomenės poreikius greitai reaguojančia kultūros įstaiga. Kad taip nutiktų, būtini glaudūs bendradarbiavimo ryšiai su vietos bendruomenėmis, tik tada muziejus taps ne tik krašto istorijos metraštininku, bet ir ta patirčių vieta, kuri stiprina kultūrines kompetencijas, skatina kritinį mąstymą. Žinant, kad mūsų visuomenė yra inertiška, šiems tikslams pasiekti reikės nemažai laiko. Viena užduočių – motyvuoti kolektyvą, telkti finansinius resursus, kad pavyktų įgyvendinti tai, kas sumanyta. Ne vienas tyrimas yra parodęs, o ir tyrimų čia gilių nereikia, kad mažesnių miestų žmonės pajaučia kultūrinę atskirtį, dažniausiai ir jauni žmonės, ir senjorai turi tenkintis tuo pačiu kultūriniu produktu, dominuoja neprofesionalus menas, dėl ko vangiai lankomos parodos ir esama menko lankytojų dėmesio. Vertinant muziejaus lankytojų srautus, matytume, kad į muziejų dažniau užsuka atvykėlis negu vietos gyventojas. Todėl mano, kaip muziejaus vadovo, iššūkis – aktyvuoti vietos bendruomenę, kad muziejus taptų nauja vietos žmonių susitikimų, bendravimo erdve. Ne mažiau svarbu – užtikrinti tolygų muziejaus lankomumo srautą, iki minimumo sumažinti sezoniškumą.“ R. Žiubrys – kretingiškis, baigęs dabartinę Simono Daukanto progimnaziją, Klaipėdos universitete įgijęs magistro laipsnį – studijavo šeimos edukologiją ir vaiko teisių apsaugą. Pradėjęs profesinę žurnalisto karjerą, išbandė etnokultūros ir lietuvių kalbos studijas. Yra dirbęs radijo stotyse, vedęs publicistikos laidą vienoje televizijų, vadovavo viešosioms įstaigoms „Klaipėdos publika“, „Klaipėdos šventės“, rengė ir vykdė daugybę projektų. „Siekdamas pasidalinti sukaupta patirtimi, pradėjau dėstyti Socialinių mokslų kolegijoje, ką darau iki šiol“, – sakė R. Žiubrys, studentams dėstantis disciplinas, susijusias su kultūros vadyba, kultūros projektų komercializavmu. Yra Kultūros ir meno tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisijos narys, Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimų „Padėkos kaukė“ vertinimo komisijos narys.
|
|
