|
|
|
Sužinojo teatro paslapčių
Jaunimo teatro „Atžalynas“ auklėtiniai Sidas Čepelevas, Emilija Matulaitytė ir Dominyka Gudauskaitė ne per seniausiai sugrįžo iš Vengrijoje įvykusios Europos jaunimo stovyklos, kur mokėsi aktorystės paslapčių, atliko teatrines užduotis. Gerino įgūdžius Dalyvauti stovykloje mokiniams pasiūlė „Atžalyno“ vadovė Auksė Antulienė. Pasak pašnekovų, stovykla gana gerai žinoma Europoje, kasmet valstybėms skiriamas tam tikras skaičius kelialapių. Šiemet pakviesti aštuoni lietuviai: atrinkti po du vilniečius, pasvališkius, telšiškius ir trys kretingiškiai. Stovykloje visi buvo paskirstyti į grupes, kurioms vadovauja skirtingų šalių lyderiai. Kasdien vyko dirbtuvės. Dominykai teko teatrinės išraiškos dirbtuvės, apie tai diskutavo su kitais dalyviais ir išbandė praktiškai. Sidas atliko pasitikėjimo užduotis: kiek tolėliau stovėjo dalyviai, susikibę rankomis, reikėjo greitai į juos bėgti, kad kiti pagautų, tačiau daugeliui įvykdyti šią užduotį buvo nelengva. Taip pat teko balsu vesti kitus dalyvius, mokytis išlaikyti pusiausvyrą.
Vakarais vyko įvairios programos, šokiai, talentų vakaras, kad visi pabendrautų, nes tose pačiose grupėse jaunieji aktoriai dirbo visą savaitę. Taip pat vyko ir nacionalinis vakaras, per kurį reikėjo pristatyti savo šalį, tautinius patiekalus, sukurti etiudą. Lietuviai lauktuvių nuvežė šakotį, obuolių sūrio, „skruzdėlyną“. Etiudu papasakojo faktų apie Lietuvą, jos kalbą, sukūrė legendą, kurioje šakotis virto karaliaus Mindaugo karūna. Stovyklos pabaigoje dalyviai kūrė bendrą pasirodymą.
Pasak Sido, stovykla suteikė naujų įgūdžių, kurių savame teatre dažnai nepavyksta išmokti, pavyzdžiui, tikroviškai muštis ir nesužeisti kito. Be to, kiekvienoje valstybėje daugelis teatro niuansų skiriasi. Dominyka paantrino, tikindama, kad užsienyje dažnai kuriami kūno kalbos spektakliai, tačiau jie skiriasi nuo lietuviškos pantomimos, nes nėra tiek rekvizito. Taip pat stovykla suteikė galimybę pažinti aktorius iš kitų valstybių.
Magiška vieta
Mokiniai jau seniai dalyvauja „Atžalyno“ veikloje, teatras jiems artimas. Sidui teko vaidinti spektaklyje „Audringa naktis“, Dominykai – taip pat, ji atliko vaidmenį ir spektaklyje „Haroldas ir Modė“, Emilija pasirodė pjesėje „Didelis blogas ir mažas raudonas“.
Pasak D. Gudauskaitės, gero aktoriaus nėra. „Jei nori būti geras aktorius, turi degti tuo, ką darai. Svarbu kaskart būti užsidegusiam ir žiūrovai tada jaučia, kad esi tikras. Turi įdėti daug širdies“, – tikino pašnekovė. Pasak jos, svarbu išsiskirti, būti unikaliam. Svarbiau jausti negu gerai vaidinti. Anot Sido, reikia norėti, kitaip niekas nepavyks. Taip pat svarbu susikoncentruoti scenoje, atsiriboti nuo kitų rūpesčių.
Pasak E. Matulaitytės, teigiamą veikėją suvaidinti sunkiau. „Blogieji savyje jau turi priešistorę, kas juos tokius padarė, todėl lengviau juos suprasti. O su geraisiais galima tiesiog susitapatinti“, – svarstė mergina. Kaip teigė S. Čepelevas, viskas priklauso nuo žmogaus. Kai kurie gali tiesiog nenorėti vadinti blogo personažo. Dominyka atkreipė dėmesį, kad yra vaidmenų, kurie tiesiog tinka aktoriui pagal manierą, išvaizdą, rolę, kalbėjimą.
Visi pašnekovai pritarė, kad teatras – viena sudėtingiausių meno šakų, nes visąlaik turi kurti ir vaidinti kažką naujo, bandyti tai, ko nesi daręs. Geriausi spektakliai dažniausiai būna tie, kuriuose bandoma sukurti ką nors išskirtinio.
„Teatre gali tapti bet kuo, išsilaisvinti iš savęs. Nėra dviejų vienodų spektaklių. Visada kažkas kitaip: kiti žiūrovai, kitaip vaidina aktoriai. Tai gyva meno forma, ji yra tame momente. Tai intymesnė meno šaka, žmonės arti, juos skiria tik atstumas nuo scenos. Teatras perduoda žinutę perkeltine prasme stipriau negu kitais būdais. Vėliau gali kitaip žiūrėti pasaulin“, – teigė Sidas.
Pasak D. Gudauskaitės, teatras – pati magiškiausia vieta. „Nesupranti, kas vyksta, bet vyksta magija. Teatre gyvuoja gyvybė. Kaskart nuėjęs į spektaklį gali pastebėti dalį savęs, nes žmogui reikia atsakymų į klausimus, daugelis jų artimi. Teatras kalba gyvumu“, – apibendrino pašnekovė.
|
|
