|
|
|
Amerikietė Lietuvoje save atrado naujai
Lietuvių šeimoje užaugusi šešiolikmetė Milana Podlinevas Lietuvoje lankėsi kone pirmą kartą ir čia praleido beveik visą vasarą. Kai paskutinį kartą mergina buvo Kretingoje, kur gyvena jos močiutė, ji buvo visai mažytė. O paaugusi viską pamatė kitomis akimis. Milana Lietuvoje Milana gyvena Čikagoje, šis miestas skiriasi nuo Lietuvos miestų, nes jis – naujas. Mergina stebėjosi, kad Lietuvoje yra gatvių, skirtų tik pėstiesiems, nes Čikagoje eismas daugiausiai vyksta automobiliais: „Man labai patinka gamta ir tai, kad čia galiu nuo vieno taško iki kito nueiti pėsčiomis.“ Merginą taip pat stebino kai kurie kultūriniai amerikiečių ir lietuvių skirtumai: „Mano draugams yra keista, kad lietuviai turi tautinius rūbus. Amerikoje neturime nieko panašaus, nes ten gyvena daug tautų ir nėra vieningos kultūros.“ M. Podlinevas ryškus skirtumai tarp Lietuvos ir Amerikos atsiskleidė architektūroje. Merginai lankantis Kaune į akis krito Kauno senamiestis, mat Čikagoje ji pratusi prie dangoraižių panoramos.
Ir bendravimas Lietuvoje čia savitas. „Lietuviai yra tylūs ir ramūs, o amerikiečiai kalba garsiai, emocionaliai, pokalbiams pasitelkia rankų gestus. Kai viešėjau Italijoje, laive sutikau du amerikiečius, visas laivas skambėjo nuo mūsų balso“, – su šypsena prisiminė mergina, akcentuodama, kad lietuvių kultūroje yra nepriimtina prieiti prie nepažįstamo žmogaus. M. Podlinevas šeimoje yra gyvos lietuviškos tradicijos, tačiau žinias apie lietuvybę ji pagilino Dainavos stovykloje, kuri vyksta Mičigano valstijoje. „Tai yra katalikiška stovykla, į ją pirmą kartą nuvažiavau šešerių. Šioje stovykloje kiekvieną dieną giedame Lietuvos himną, pakeliame ir nuleidžiame vėliavą. Ją lankstome pagal taisykles: pradedame lankstyti nuo žaliojo krašto, vėliau lenkiame geltoną, sulankstytą vėliavą persveriame per ranką. Stovykloje vyksta sporto šventė, šokame tautinius šokius, kūrename laužą, prie kurio vėliau ir dainuojame. Ten gaminame lietuvišką maistą. Būtent čia ir paragavau agurkų su medumi“, – apie vieną didžiausių Amerikoje vykstančių lietuvių stovyklų pasakojo pašnekovė. Kretingoje gyvenanti M. Podlinevas močiutė Eugenija Daniuk pastebėjo, kad anūkė Lietuvoje keičiasi: „Aš matau ją čia kitokią negu pažinojau Amerikoje. Lietuvoje ji patiria artimesnį, glaudesnį bendravimą, nes tėvai sukasi rutinoje, o pas gimines nenuvažiuosi – dideli atstumai. Kai važiavome į mano gimtąjį Radviliškį ir lankėme kapus, nustebau, kad ji, miesto vaikas, neleido man ravėti, viską darė pati: su kapliuku ravėjo, nešė vandenį. Ji pamatė senuką, kuris pasilenkęs pylė vandenį, ir jam pasiūlė pagalbą. Juk dažnas vietinis stovėtų ir nosį krapštytų.“ Meilės Lietuvai neslėpė ir pati mergina. „Aš labai myliu Lietuvą, tai mano šalis. Visi mano draugai žino, kad kalbu lietuviškai ir galiu papasakoti kokią įdomią istoriją iš Lietuvos, mato, kad savo socialinių tinklų aprašyme demonstruoju Lietuvos vėliavą. Aš esu lietuvė ir niekada to neišsižadėsiu“, – pasididžiuodama kalbėjo M. Podlinevas.
Milana Amerikoje Mergina turi įvairių pomėgių: ji šoka, laisvalaikiu rašo savo kūrybos „indie“ stiliaus dainas, žaidžia lakrosą. „Mokykloje turiu savo šokių komandą, mes šokame baletą, hiphopą, šiuolaikinius šokius. Kadangi mano tėčiui patinka slidinėti, jis mane nuvedė į kalnus, kai buvau trejų. Tai man puikiai sekasi, todėl kitais metais planuoju tapti slidinėjimo instruktore. Taip pat kuriu dainas. Tiesiog sugalvoju tekstą apie tai, kas tuo metu lengvai rašosi, ir sugroju melodiją pianinu, gitara ar ukulėle. Taip pat žaidžiu lakrosą, kiek žinau, Lietuvoje tokio sporto nėra. Žaidimo tikslas – pagauti kamuolį vadinamąja raketlazde, kuri turi tinklelį gale“, – sakė Milana. Tačiau merginos svajonė visai nesusijusi su jos pomėgiais: „Noriu būti anglų kalbos mokytoja. Tačiau mokyti ne amerikiečius, o nemokančius anglų kalbos vaikus. Taip pat galvoju išvažiuoti į Suomiją, nes ten, mano manymu, geriausia švietimo sistema, ten galėčiau pasisemti patirties.“ Mergina jau dabar „matuojasi“ specialybę. Praėjusiais metais ji buvo vaikų dienos stovyklos vadovė. „Man patinka vaikai, o aš jiems irgi patinku. Jie karstosi ant manęs kaip ant medžio. Paskutinę mano darbo dieną vieno stovyklautojo tėvai priėjo prie manęs ir padėkojo už tai, kad buvau gera vadovė, jų vaikui aš labai patikau. Taip pat atlieku praktiką vaikų darželyje, taip galiu suprasti, ar man patinka tokia specialybė“, – tikino ji. O iki specialybės pasirinkimo jau liko nebedaug. Ateinantys mokslo metai M. Podlinevas – paskutiniai. „Visi galvoja, kad amerikietiškos mokyklos gyvenimas atrodo kaip filmas. Iš dalies taip ir yra. Mes turime garsųjį šokių vakarą, amerikietišką futbolą. Mano draugės vaikinas, kviesdamas ją į šokių vakarą, gatvėje iš žvakučių sudėliojo užrašą „Prom?“ (angl. Šokiai?). Šokių išvakarėse tris valandas ruošėmės mano draugės namuose: darėme šukuosenas, makiažą. Tai atrodė kaip scena iš filmo – prilipusios prie veidrodžio dažėmės, viena kitai padėjome. Po to su draugės kabrioletu važiavome iki viešbučio, kuriame valgėme, galėjome šokti, tačiau ten ilgai neužsibuvome, nes ėjome į vadinamąjį „after party“ (angl. vakarėlį)“, – prisiminimais apie amerikietišką mokyklos kultūrą dalijosi pašnekovė.
Aurelija PLOKŠTYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
