|
|
|
Kretingiškės eilės pateko į „Literatūrines slinktis“
Paaiškėjo, kieno kūryba šiais metais bus publikuojama jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūrybos rinkinyje „Literatūrinės slinktys“. Viena laureačių tapo ir kretingiškė Verdenė Monika Valkiūnaitė. Šįkart rinkinyje nuguls jos eilėraščiai, praėjusiais metais mergina komisiją buvo sužavėjusi savo tapybos darbais.
Kūrė nuo vaikystės Šiais metais patekti į jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūrybos rinkinį pretendavo beveik 30 literatų, tarp laureatų – ir kretingiškė V. M. Valkiūnaitė. Monikai tai ne pirmasis debiutas „Literatūrinėse slinktyse“. Praėjusiais metais komisiją sužavėjo jos tapybos darbai, kurie ir buvo publikuojami rinkinyje. Šįkart jame nuguls per dvi dešimtys kretingiškės tekstų. „Siųsdama juos, kaip reta, jaučiausi visiškai rami. Tikėjau savo tekstais, o šiųmetinis „Literatūrinių slinkčių“ komisijos įvertinimas jau buvo tapęs antraeilės svarbos. Žinojau, kad net jei tie tekstai nebus atrinkti į „Literatūrinių slinkčių“ rinkinį, galų gale tikrai pasirodys kitur“, – mintimis dalinosi V. M. Valkiūnaitė. Autorė tikino kurianti nuo ankstyvos vaikystės – dar darželyje ji nupiešė savo pirmą komiksą apie tai, kaip skęsta laivas „Titanikas“. Ją tuomet įkvėpė daugybę apdovanojimų pelniusi juosta „Titanikas“ paremta 1912 m. įvykusia tragedija. „Pirmą savo „knygą“-sąsiuvinį parašiau pradinėje mokykloje. Nebeatsimenu apie ką ji buvo, bet žanrą dar galiu įvardinti – fantastinė pasaka“, – prisiminė ji. Kretingiškė taip pat yra dalyvavusi Jaunųjų filologų ir kituose kūrybiniuose konkursuose. 2018 ir 2019 m. pelnė prizines vietas Gintaro Grajausko kuruojamame „Gintaro lašų“ konkurse. Savo kūrinius pateikti „Literatūrinių slinkčių“ komisijai Monika norėjo, bet tam vos rado laiko. „Turėjau tekstų, bet neturėjau laiko, nes ruošiausi parodai. Vis dėlto žiojau, kad labai gailėsiuosi, jeigu pasiduosiu nuovargiui ir „negalėjimui“, – kalbėjo ji. Dėmesys – vizualinei kūryba i Kaip V. M. Valkiūnaitė įvardino, ji negyvena nei rašymu, nei literatūra. Daugiausia dėmesio skiria piešimui. „Turiu studiją Vilniuje, kurioje užsiimu įvairia kūryba, – Monika sakė, kad jos vizualiniai kūriniai išsiskiria aiškia, niekam kitam nebūdinga dekoratyvia stilistika, tam tikru braižu. – Vizualiniuose kūriniuose jau turiu savo aiškią tapatybę, ketinu toliau savo raišką vystyti, juolab kad šiais metais įstojau ir į Lietuvos dailininkų sąjungą.“ Rašymas Monikai labiau laisvalaikis, pomėgis. „Esu sau labai priekabi, būtent todėl, manau, kas pavyksta ir visai neblogo parašyti“, – svarstė kretingiškė, atskleidusi, kad gebėjimas kurti vizualinius kūrinius jai iki šiol atnešė ir daugiau finansinės naudos. Nepaisant menininkės pasiekimų, iki jų jai tenka nemažai paplušėti, tačiau, kaip ji pati tikino, įvertinimai nėra svarbiausi jos kūryboje. „Man atrodo, kad tą įvertinimą lemia ne mažiau, kaip aštuoniasdešimt procentų sėkmės. Nuolat dalyvauju kūrybiniuose konkursuose, dažniau ne dėl tekstų, o kad galerijos suteiktų erdves mano darbų parodoms. Tokiuose konkursuose dažnai sulaukiu atmetimo. Ar tai labai keičia pačią esmę to, ką veikiu? Ne, kuriu toliau. Galų gale juk atmeta, atmeta ir atmeta, kol kokį vieną kartą nebeatmeta“, – mintimis dalijos V. M. Valkiūnaitė, pridūrusi, kad kūrybą viešai vertinti visgi turėtų žiūrovai. Menininkės kūriniai daugiausia – apie gyvenimą, kuris, anot jos, – visoks: „Kūryba yra įvairi, o per ją atskleidžiu patirtį, jutimą, dermes.“
Verdenės Monikos Valkiūnaitės kūryba
ačiū
laukuose palaidojom atskirai išėjusius gyventi, pasimirusius nepritekliuje savus šešėlius nuleidę galvas ir gedėdami, slinkom keliais, braukdami pirštais smilgas, lyg glostytume tik pasižiūrim vienas į kitą, pilnomis akimis žėruojančių vandens paviršių užsilikusių, įkritusių nuo vasaros. dabar ruduo ir neseniai pargrįžta, ką tik. dabar barška metalinės kopėčios vienam po kito lipant aprūdijusiais virbais. įsitveri ir šoki žemyn. dainuojant sodus leliumoj, šliurkši vanduo pasakodamas kiek pasiilgta. surūkom dar po vieną patiltėj pro miestą slenka nakties atplaišos. o kas toliau. o dabar dar dainuokim. o dabar žiema, o dabar sniego karas. o dabar ligretto, o dabar gelbėjam draugus, o dabar maunamės skirtingas kojines, o dabar esam panašūs, o dabar. o dabar kuriam laužą, o dabar lipam į kalną, o dabar plaunam indus, o dabar pasislepiam. o dabar nauji metai, o dabar bėgam į žaidimų aikštelę. o dabar. sėdim vėlyvą pavasarį ant suoliuko žaidimų aikštelėj. beveik naujieji, beveik vasara. tik po ketverių metų. rūkom dar po vieną. vis pašaukiam artyn tavo šunį. nebestringa vasara akyse, viskas nutilę. dabar, pagaliau, girdim. ačiū už viską.
|
|
