Drobėse – jaunojo kūrėjo komunikacija su savimi

Kretingos rajono kultūros centre šią liepą veikia buvusio atžalyniečio 22-jų Danieliaus Mizgirio tapybos darbų paroda. Kūrėjui ji – pirmoji, žiūrovui – paliekanti nepamirštamą įspūdį. Akrilu tapyti paveikslai keri ne vien ryškių spalvų dermėmis, bet ir mįslingai iš jų išnyrančiais veidais. Tai – stilizuoti veidai paties kūrėjo, pagal juos, atviravo D. Mizgiris, galima identifikuoti jį, išgyvenantį įvairius vidinius virsmus, pagautą skirtingų nuotaikų.

Jaunąjį menininką D. Mizgirį taip pat ugdė Vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“.

D. Mizgiris pastaruoju metu dirba viename vynuogynų ūkių Prancūzijos Bordo regione, šalia Beržerako, tačiau netrukus ketina sugrįžti į Lietuvą ir, svarstė, galbūt dar pavyks sudalyvauti, pačiam pristatant šią pirmąją autorinę parodą Kretingoje. Parodai jo darbus parengė mama pedagogė Aušra Mizgirienė, talkinat kretingiškei menininkei Liudai Liaudanskaitei.

„Pajūrio naujienoms“ per atstumą bendraujant su D. Mizgiriu, šis save vadino keliaujančiu ir savęs vis dar tebeieškančiu žmogumi, o pažinti save jam ir padedanti kūryba.

Savęs paieškos prasidėjo dar besimokant Pranciškonų gimnazijoje, kuomet jis, būdamas 18-kos, leidosi į pirmąją dvasinės savityros kelionę – 800 km pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu. Dabar jau kelintą vasarą dirba sodininku pas vieną ūkininkų atokiame Prancūzijos kaime, kur didingos gamtos apsuptyje gali apmąstyti savo gyvenimo kelią ir būsimą pašaukimą. O laisvalaikiu tapyti tai, ką jaučia tuo metu, kas nesutelpa jo nerimastingoje sieloje.

Iškalbingi Danieliaus veidai.

– Kas Jus, Danieliau, inspiruoja kūrybai ir ką norite pasakyti slėpiningais veidais paveiksluose?

– Veidai atspindi mane patį. Man tai– komunikacijos būdas pačiam su savimi. Tapydamas nemąstau kas bus: ant drobės teškiu spalvas, sluoksnį po sluoksnio, ir jų kontūruose pradedu atpažinti save. Vyksta vidinė komunikacija, mintys apipina paveikslą, pačiam sau išryškėja staigmena – emocija, jausmas, gimsta veidas. Taip tarytum pats ateinu pas save.

– Papasakokite, kada ir kaip pradėjote tapyti? Stebina, kad tai – pirmoji vieša Jūsų paroda, o darbai, sakyčiau, jau „atsiduoda“ branda.

– Tapyti pradėjau netyčia, nors mama sako, kad jau vaikystėje tepliodavau. Besimokydamas 12 klasėje su drauge jos namų palėpėje aptikome dėžę dažų, teptukų, ir nusprendėme ištapyti palėpės sienas. Kai pradėjome piešti, nebegalėjome sustoti. Supratau, kad man tai yra labai svarbu. Tuomet pats nusipirkau drobės, dažų ir pradėjau savarankiškai tapyti. Ir taip jau penkti metai. Kai po kelionių sugrįžtu į Lietuvą, namie ieškau savojo kampo, kur galiu būti vienas ir niekieno netrukdomas tapyti. Tapyba labai susijusi ir su Šv. Jokūbo keliu: du mėnesius užsidaręs norėjau išpiešti tai, ką patyriau, pajutau – visą savo transformaciją. Per tapymą save įprasminau, – tai irgi atsispindi parodoje. Taip, tai pirmoji mano paroda, pačiam labai keistas jausmas. Ją surengti, man nesant namie, mamą paskatino kultūros darbuotojai ir „Atžalyno“ teatro, kuriame kažkada vaidinau ir kuris savaip augino mane, režisierė Auksė Antulienė. Kai mama apie tai prasitarė, pirma savigynos reakcija buvo – ne ne, tai tik mano... Bet po truputį įkalbėjo.

– Ar pats jaučiate vidinę transformaciją, atspindėtą paveikslais, ar matote savojo stiliaus pokyčių per tuos 4-erius kūrybos metus?

– Žinoma. Anksčiau tik norėjosi išsitaškyti dažais, tarsi išsvaidytum savo nerimastingą vidų. Dabar jau ateina labiau rimties, sveiko požiūrio, susivaldymo ir ramybės laikas. Man pačiam ankstyvieji darbai ir dabartiniai – tarsi diena ir naktis, nors visuose vis vien esu aš pats.

– Danieliau, esate dar labai jaunas žmogus, gal neįžeisiu sakydama, su gana brandžia pasaulėjauta. Ar kūryba eina šalia kito Jūsų gyvenimo tikslo, o gal jau tapo pagrindiniu tikslu?

– Man labiausiai norėtųsi kurti ir iš to gyventi. Bet žinau, kad menininkui prasiskinti kelią ir išgyventi nėra lengva. Be to, į akademines studijas aš nesu linkęs. Man net mokykloje buvo labai sunku gyventi pagal formules, vadovėlius, kažkieno išankstines nuostatas: 12 klasėje nutraukiau mokslus, egzaminus laikiau nuotoliniu būdu. Tačiau aš nesu prieš akademinius mokslus: jeigu kažkam to reikia, tuos žmones palaikau. Man svarbu – laisvės pojūtis, o kaip bus lemta jį realizuoti ateityje, šiandieną dar nežinau.

• Rašyti komentarą (1)