Kaimynystėje – Tekančios Saulės šalies meno oazė

Vilties miesto projektų vadovė muziejininkė Vilija Jonušaitytė-Brosse pažintį su japonų meno galerija pradėjo nuo šiuolaikinio dailininko Sadao Watanabe, savo paveiksluose sujungiančio Rytų ir Vakarų kultūras.

Klaipėdoje, jau daugiau kaip dešimtmetį Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno brolių kuriamame Vilties mieste, apsuptame 2 tūkst. sužydusių rožių lauko ir jį įrėminančių viduramžių italų dailininko Džoto di Bondonė (Giotto di Bondone) freskų kopijų, lankytojus pasisvečiuoti kviečia ypatinga erdvė – pernai rudenį atidaryta japonų meno galerija „GALLERY 1252“.

Kolekcijos ištakos – išeivijoje

Sumanę įrengti šią grožio ir harmonijos erdvę, broliai pranciškonai ją, tarsi dovaną, įteikė Klaipėdai, pernai šventusiai savo įkūrimo 770-mečio jubiliejų, ir taip nutiesė dar artimesnius kultūros tiltus į Tekančios Saulės šalį, pažymint abiejų šalių – Lietuvos ir Japonijos – draugystės 100-metį.

Galerijoje eksponuojama keli šimtai unikalių japonų meno darbų: graviūrų, sumi (hieroglifų ant popieriaus ir šilko), lėlių skulptūrėlių, paveikslų, tačiau pagrindinę kolekcijos dalį sudaro medžio raižiniai, atlikti pagal senovinę ukiyo-e ( „kasdienio  gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai) tradiciją.

Ekspoziciją sudaro tarsi kelios atskiros kolekcijos, viena jų buvo sukaupta išeivijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ši buvo perduota brolijai iš JAV Niujorko pranciškonų vienuolyne veikusio kultūros centro “Židinys“. Kolekciją surinko, puoselėjo ir saugojo šviesaus atminimo išeivijos kunigas pranciškonas, poetas ir meno mylėtojas Leonardas Andriekus.

Svarią dalį sudaro pačių šeimininkų – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno – gvardijono brolio Benedikto Jurčio japonų litografijos darbų kolekcija, taip pat, dar tarnaujant sielovados misijose Tadžikijoje, jo pradėti rinkti islamiški maldos kilimai.

Šiandieną galerija „GALLERY 1252“, kurios pavadinime įamžinta pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėta Mėmelio, arba Klaipėdos miesto, įkūrimo data, yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus filialas.

Japono menininko krikščioniški paveikslai

Galerijos erdvės – netradicinės: jas, įkurdintas per du aukštus aplink vidinį vienuolyno, suprojektuoto italų architekto Nunzio Rimmaudo, kiemą, aprodė ir apie ekspoziciją bei japonų meno tradicijas papasakojo muziejininkė, Vilties miesto projektų vadovė Vilija Jonušaitytė-Brosse.

Per svaiginančius aromatus skleidžiančių rožių kiemą pirmiausiai patenkama į pažinimo erdvę, kur pagal rytietiškas svetingumo tradicijas, pasitinka šeimininkai – broliai pranciškonai ir kviečia į jaukią svetainę arbatos ceremonijai.

Joje juste juntama abiejų tautų – lietuvių ir japonų – kultūrų sąveika, ant sienų kabo lietuvių dailininkų Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos paveikslai.

Pažinimo erdvė – tarsi įvadas į japonų meno galeriją: ekspozicija prasideda nuo itin savito japonų menininko Sadao Watanabe, ieškančio ryšio tarp Rytų ir Vakarų kultūrų bei tikėjimo. Aštuoni jo paveikslai – tai stilizuota japoniška maniera atlikti spaudiniai biblijine tematika. Šio menininko braižas kažkuo netgi primena nuo Kartenos kilusios kraštietės menininkės Reginos Balčikonienės sukurtas knygų iliustracijas.

Greta – akį traukianti japoniškų statulėlių kolekcija, kurioje ypatingą reikšmę turi LR Prezidento Gitano Nausėdos per viešnagę Japonijoje gautos dovanos – tradicinės japonų lėlės, vaizduojančios imperatorių ir imperatorienę. Šias skulptūrėles LR Prezidento kanceliarija paskolino galerijai atidarymo proga.

Galerijos kolekcijos šerdis – ukiyo-e krypties medžio raižiniai.

Dominuoja ukiyo-e graviūros

Įrengiant meno galeriją lėšas skyrė ES fondai, interjero brėžinius parengė Lietuvoje gyvenanti ir dirbanti architektė japonė Akiko Tutlys su kolege Migle Šalnaite. Pagrindinė ekspozicija sutelkta antrajame galerijos aukšte, kur pakilus užrašas kviečia už durų palikti “ginklus širdyse“. V. Jonušaitytė-Brosse paaiškino šio užrašo prasmę – tai galerijos globėjų Kentaro ir Fumiko Date siekis prisiminti Japonijos istoriją ir tradicijas. “Samurajai buvo meistriškai kardus įvaldę kariai, visur besinešiojantys šiuos ginklus, kurie buvo tarsi jų sielos dalis. Ir tik vieninteliu atveju, įeinat į arbatos namelį, kardus jie palikdavo už durų. Nusiginklavimas reiškė, kad arbatos ceremonijos metu visi yra lygūs, vyrauja tarpusavio taika ir dvasinė ramybė“, – tarsi tokiu priesaku ir buvome pakviesti apžiūrėti senuosius japonų meno kūrinius – pačią kolekcijos šerdį.

Su įkvėpimu ir giliomis žiniomis V. Jonušaitytė-Brosse pasakojo apie ukiyo-e graviūras suklestėjusias  XVII–XIX a. Raižiniai sukurti to meto uždaroje, nuo pasaulio atsiskyrusioje, Japonijoje išplito kaip masinis menas. Išpopuliarinti vienuolių budistų tekstų iliustracijų nuo IX a., ukijo-e meistrų kūriniai praėjo tris raidos etapus: primityvųjį, klasikinį ir vėlyvąjį. Iš pradžių kaip informacijos sklaidos priemone ukiyo-e graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, afišos, vėliau jos buvo naudojamos ir dekoracijose, o ilgainiui tapo savarankiška meno rūšimi. Galerijos medžio raižinių kolekcijoje – skirtingi ukiyo-e raižinių teminiai ciklai: gražuolių, tarp jų – ir geišų portretai, kabuki teatro aktoriai, sumo kovotojai, miesto kasdienio gyvenimo, šokių, švenčių vaizdai, peizažai, augalų fragmentai.

Japonijos meno įtaka Europos menui

Atskiroje galerijos patalpoje įkurdinta šiauliečio advokato kolekcininko Jono Nekrašiaus padovanota japoniškų ekslibrisų – knygų spaudinių kolekcija, pavadinta „Popierinės brangenybės“ (lot. ex libris – iš knygų, tai knygos ženklas, žymintis jos savininką). Taip pat veikia biblioteka-skaitykla, kurioje kaupiami japonų kalbos žodynai, literatūros kūriniai, meno albumai.

„Labai įdomu, stebint Europos tapybos grandų – Edgaro Dega, Vincento Van Gogo, Gustavo Klimto, Anri de Tuluz-Lotreko ir kitų menininkų kūrybą, atsekti, kaip juos žavėjo japonų kultūra, radusi stiprų atgarsį jų darbuose. Nors, atrodytų, kad prieš kelis šimtmečius pasaulis ėjo savo, o uždara japonų kultūra ir menas – taip pat savo linkme. Tačiau japonai, pralaimėję išorės kovą, visgi turėjo atsiverti pasauliui. Japonijos meno kūriniai pasklido pirmiausia per nuo 1851m. periodiškai rengiamas Pasaulines parodas Paryžiuje, Peterburge, Londone – taip jų menas galingu gūsiu įsiveržė į Europą, darydamas didžiulę įtaką, impresionistams, postimpresionistams, „art nouveau“ srovės  dailininkams“, – vartydama albumus su garsių menininkų darbais, kalbėjo muziejininkė.

Ekspozicija atvira visuomenei

Visi ekspozicijoje esantys darbai turi specialius QR kodus, kuriuos nuskaičius, galima išsamiai susipažinti su kiekvienu kūriniu, jo istorija. Šiuos kodus, pasak muziejininkės Vilijos, padėjo sukurti brolio B. Jurčio sūnėnas japonų meno žinovas Paulius Jurčys, kurį laiką studijavęs ir gyvenęs Japonijoje, gyvai domėjęsis šios šalies kultūra. Jis kartu su JAV ir Lietuvoje kuriančiu Benedikto broliu fotomenininku Edžiu Jurčiu buvo ir ekspozicijos, į kurią pateko tik dalis vienuolyne sukauptų meno kūrinių, sudarytojai. Ligi šiol litografijos darbų katalogas sistemingai renkamas ir pildomas.

Atskiroje galerijos erdvėje eksponuojami musulmoniški maldos kilimai – tai brolio Benedikto sukaupta kolekcija. Kilimai įdomūs kaip meniniai, etnografiniai, kultūriniai artefaktai. Daugumos kilimų raštuose, pasak V. Jonušaitytės-Brosse, pavaizduotas bendras žmonijos simbolis – stilizuotas gyvybės medis, sutinkamas ir lietuviškose tautinėse juostose.

Greta šios patalpos – edukacinė erdvė-meno ir dailės klasė, kurioje šiuo metu meninius įgūdžius lavina lauko darželio „Švento Pranciškaus paukšteliai“ vaikai. Pagal Vilties miesto lankytojų poreikį ir profesionalių menininkų galimybes planuojama pradėti ikonografijos, kaligrafijos užsiėmimus, stovyklas. Greta esančiuose Pranciškonų svečių namuose visiems yra galimybė apsistoti: kūrėjai gali organizuoti plenerus, dalintis patirtimi, solidarumu ir bendryste su greta Šv. Pranciškaus onkologijos centro įsikūrusios „Mažojo princo akademijos” – vaikų, turinčių elgesio ar raidos sutrikimus – lankytojais.

„Broliai pranciškonai yra atviri visuomenei: jie tikisi, kad ši išskirtinė meno, ramybės ir sveikatinimo erdvė tarnaus Klaipėdos miestui kaip kultūrinių susitikimų, bendrystės vieta, kurioje yra laukiami visi. Esame nevyriausybinė organizacija, mums trūksta darbuotojų, todėl pageidaujantys apsilankyti Vilties miesto Galerijoje 1252, turėtų prasinešti iš anksto, kad suderintume susitikimo laiką“, – pageidavo V. Jonušaitytė-Brosse.

Galerijos sumanytojo brolio pranciškono Benedikto Jurčio, paprašyto prisiminti ištakas, komentaras: -Viskas prasideda nuo žodžio: man reikia kalbėti apie tai, kas manyje įvyko 1970-aisiais metais, kai pradėjau studijas Politechnikos institute. Filosofijos paskaitų metu paėmiau į rankas Frydricho Nyčės filosofijos apžvalgą, kur jis kalbėjo apie Vakarų Europą, kaip apie erdvę, kur prasidėjo dekadansas, kad Vakarai – vieta, kur leidžiasi saulė. Todėl man labai norėjosi pažvelgti į kitą pusę, ten, kur saulė kyla, –į Japoniją. Pirmiausia pradėjau domėtis haiku, nes apie tai buvo išleista daug knygų: ir kuo toliau, tuo labiau gilinausi. Ir pats ėmiau kurti. O aš gi katalikas, tuomet gi nė su kuo negalėjau dalintis: Rytai, dzenbudizmas, šintoizmas, apie tai baisu ir kalbėti.

Šiandieną aš matau, kaip žmonės išeina iš Bažnyčios. Kodėl taip yra? Nes pati Bažnyčia nubrėžė ribas, o man pavyko jas peržengti – esu laimingas katalikas, galėdamas žmones praturtinti kitų šalių kultūra.

• Rašyti komentarą (0)