|
|
|
Žibininkų žirgeliai užsidirbs sau duoną
Gerokai nutryptoje žirgyno „Ties Baltija“ pievoje Žibininkuose negausią žolę pasigardžiuodami rupšnoja Piko, Paris, Mažylė, Musė ir Braškė, prie mamos kartkartėmis „prisiblatninęs“ pieno paprašo prieš du mėnesius pasaulį išvydęs gražuolis kumeliukas Polis. Turi penkias širdis „Toks yra poni veislės žirgelių gyvenimas: 14–20 valandų per parą ėsti, keturias miegoti arba snausti“, – juokėsi šešių mažųjų arkliukų savininkė Aušra Šunokaitė. Iš tiesų – arkliukas mažas, bet ėdrumu galėtų lenktyniauti su dideliu: per dieną sušlamščia iki 6 kilogramų šieno, o kiek žolės, net nesuskaičiuosi, visa pieva aptvare juk – jų. Žinoma, poniai mėgsta būti pamaloninami ir morka ar obuoliu, tačiau to duoti negalima kasdien. Avižomis, kitais grūdais geriau išvis nešerti, mat dėl cukraus ir angliavandenių pertekliaus prisimeta laminitas – lėtinė liga, kurią išduoda skausmingos gyvulio kanopos. „Kartais žmogus stebisi, kad arkliukas guli ir guli. Nežinant iš tiesų nepagalvotum, kad nepajėgia atsistoti dėl skausmo“, – pasakojo A. Šunokaitė. Jos žodžiais, žirgų mylėtojų posakis, jog šie gyvuliai turi penkias širdis – vieną krūtinėje ir keturias kanopose, – ne iš piršto laužtas. Kanopose yra itin daug kraujagyslių ir jų rezginių. „Laikai žirgą – privalai prižiūrėti, nors rūpesčių ir daug, – tokia filosofija vadovaujasi pašnekovė. – Šitos kumelaitės kanopos buvusių savininkų neprižiūrėtos, kaulas deformavęsis, vaikščiojant skauda. Ji nebepasveiks, bet svarbu, kad gali paeiti ir gyventi savo ponišką gyvenimą“, – viename kaime už simbolinę kainą nusipirktą ir priglaustą bulano spalvos poniukę apibūdino A. Šunokaitė. Anot jos, kanopas specialiu įrankiu bent jau kas mėnesį reikia karpyti ir nudildyti. Grožio ir sveikatinimo procedūrai žirgai nesipriešina, tikriausiai žino, kad po to jiems bus geriau. Ir žirgų dantisto paslauga reguliariai būtina, mat dėl kramtymo būdo – arkliai ėdesį sutrina žandikaulius judindami į šonus – ant krūminių dantų gali atsirasti aštrūs kraštai, kurie nenusizulina, apauga apnašomis, ir tuomet gyvuliui gali skaudėti. Specialistai, galintys taisyti arklių dantis, į Lietuvą dažniausiai atvyksta iš užsienio. Žirgų augintojų bendruomenė dalijasi informacija, kuriomis dienomis jų laukti. Vaikystę primena Braškė ir senos nuotraukos Pirmąją poni veislės kumelaitę Markitą Aušrai, jos seseriai Eglei ir broliui Valdui tėvai nupirko dar vaikystėje. „Mes nebuvom iš tų vaikų, kurie žirgelio būtume labai maldavę. Tiesiog tais metais namų pašonėje Žibininkuose atsidarė pramogų kompleksas „HBH Juozo alus“. Lankytojų, ypač poilsiautojų iš Palangos, privažiuodavo gausiai. Mes šeimoje irgi pasitarėm, kokią dar pramogą, be mamos laikomų retų vištų „gyvos“ parodos, atostogautojams galėtume pasiūlyti“, – pasakojo A. Šunokaitė. Iš pradžių jie svarstė įsigyti asilą, kuriuo smagu būtų pajodinėti. O kadangi asilo Lietuvoje nepavyko gauti, nusipirko poniuką. Bėgant laikui, po kumelaitės Markitos atsirado Bitė, po Bitės – jos vaikas Braškė. „Braškė, kuriai šiemet 17-a ir kuri aptvare linksmai laigo tarp kitų penkių draugų, galima sakyti, yra iš mano vaikystės“, – pasidžiaugė A. Šunokaitė.
Jos žodžiais, daugybė į pramogų kompleksą atvažiavusių žmonių tuomet dar senoviškais fotoaparatais, vadinamosiomis muilinėmis, mėgdavo fotografuoti arkliuku jodinėjančius vaikus. „Šiandien tiems vaikams jau gal po 18-a, gal daugiau. Norėčiau pamatyti tas nuotraukas, kad jomis pasidalintų, atsiųstų man“, – atviravo Aušra.
Ūkininkė – oficialiai Mažųjų arkliukų charakteriai, anot pašnekovės, – skirtingi, bet visi jie draugiški, pritraukia dėmesį, skleidžia ramybę. Poniai gyvena pagal savo susidėliotą hierarchiją. Bandos vadas dažniausiai bus eržilas. Jeigu eržilo nėra, jo vietą užima vyriausioji kumelė arba kastratas. Bet kam svetimam prie aptvaro prisiartinus, būtent jie bus pirmieji, kurie prieis, pasižiūrės, „pasisveikins“ ir vėl nueis. Žirgai savo šeimininkus atpažįsta, ypač, kai šie retkarčiais pašiugždena maišelį su atneštais skanėstais – morka, obuoliu ar kopūstu. A. Šunokaitė anksčiau dirbo pagal dietistės specialybę bei lektore, o visai neseniai oficialiai tapo ūkininke. Su būsimuoju vyru Giedriumi jiedu kuria visai kitokius planus: kitąmet savo arkliukus įkurdins naujoje vietoje – keli šimtai metrų už pramogų komplekso HBH. Ten bus pastatyta ponidė. Ypatingo statinio nereikia, pakanka pašiūrės, kad gyvuliai turėtų, kur pasislėpti nuo kritulių ir vėjo. Šalčio poniai nebijo, kadangi žiemą sugeba užsiauginti storus „kailinius“. Bandą Aušra su Giedriumi ketina padidinti iki 10-ies „galvų“, žada įrengti jodinėjimo aikštelę, o vėliau, pabaigus kursus, judėjimo, pusiausvyros, kalbos, elgesio ir intelekto sutrikimą turintiesiems teikti hipoterapijos paslaugą. Žirgas, anot Aušros, yra būtybė, kuri kaip ir delfinai, žmonėms gali suteikti daug gerų emocijų. --- Ponis – žemaūgis arkliukas, jo aukštis ne didesnis, kaip 1,48 m, visi aukštesni už jį jau laikomi arkliais. Kaip ir arklys, ponis yra žolėdis žinduolis, tik pastarojo kojos trumpesnės, puresnė žemę siekianti uodega ir pasišiaušę karčiai. Airijos, Gotlendo, Korsikos, Sicilijos, Islandijos salose išvesta apie 100 veislių. Pats mažiausias ponis, Falabela, neužauga daugiau, kaip 45 cm. Šetlando ponio aukštis siekia apie 1 m. Nepaisant mažo ūgio, ponis gali patempti už save dvigubai sunkesnius nešulius. Senovėje poniai dirbo mažuose ūkiuose, anglies kasimo šachtose. Jais buvo gabenami kroviniai kalnų takais, miestuose vežiojami maisto produktai. Dabar dažniausiai parkuose, zoologijos soduose jais važinėjama ir jodinėjama. Pasaulyje ir Lietuvoje labiausiai paplitę Šetlendo poniai.
|
|
